Rašyk
Eilės (72391)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10372)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kad ir kokie aštrūs būtų mano išgyvenimai, aš suvokiu, kad many yra ir kita, kritikuojanti, stebinti mane dalis, kuri gal net nėra mano dalis, o tik žiūrovas, nepatiriantis nieko bendra, tik registruojantis mano patirtį.
(H. David Thoreau)


I.

Rėmeliai keistai demonstravo savo tuštumą. Tie prasto, balta spalva seniai dažyti ir jau spėję apsinešti dulkėmis erdvės ribotuvai kabėjo ant anglim išpieštos sienos. Praėjo kelios sekundės, kol supratau, jog jau kelias minutes spoksau į juos. Jutau jų norą praregėti, žinojau, kad jie tuoj pat nutaisytų mano abejingą miną, jei tik gautų porą akių, paskendusių aliejinių dažų štorme.
Marija, Marija! Nežiūrėk taip!
Bijau skvarbių akių. Tavo akių. Mano paties jau prigeso ir manęs nebeglumina ta veidrody retkarčiais šmėkštelinti individo, paklydusio sapnuose, ypač šiame šitame ryškiame, povyza.

II.

Nejaugi kaskart netekdama pusės skarmalų vis atšliauži į savo kampą sienoj? Nuo pat Magdalos ateini, susigūži kampely, šešėlis dingsta, o tu persmelki mano kaulus šizofrenišku kartojimu: „žmonės, neskęstantys nakties tamsiuose pursluose, o tamsinantys ją savo trypimu ant mėnulio veidrodžių, jau prarado galimybę išskaistinti savo sielą. Jų prigimtis liepia to siekti. Vis tiek. “
Edeno sodas sueina į šį kambarį, bet čia jau nebėra tėvų, tik žaidimų aikštelė vaikams, gal ir man čia bus leista išdykauti.
Užsklanda gracingai nukrenta žemyn išlygindama aksominius griovelius, paskandina savy visus saulės zuikučius, plaukusius šviesos projektorių padirbtose laivėse. Tai buvo prieš pusvalandį jei aš teisingai jaučiu laiką. Lyg pagal grafiką ateiną jau paskutinė Magdalena, atsisėda į laisvą kampą, nuleidžia galvą, užsidengia rankomis akis ir mano ausyse nervų impulsus vaiko šizofreniška trio sutartinė (viena Marija užsidengusi burną, gal nežino žodžių). Prie manęs prieina režisierė, klausia:
— Jaunuoli, jums viskas gerai?
Išskaistinti sielą. Man jau laikas.

III.

Situacijos turi įdomią savybę iš nesudėtingų tapti sudėtingomis. Evoliucija? Palikim Čarlzą gerti afternoon tea, jis čia niekuo dėtas. Pasivaikščiojimas vienai porelei tapo tyliu piktų fizionomijų dalijimųsi. O aš tik įdėmiai spoksojau.
Iš pradžių nusibodo mano akims, po to buvau priverstas sunerimti. Padėtis be išeities. Improvizuok, Emanueli. Kiekvienam žingsny – improvizuok. Išgąsdink. Šokiruok. Nors parodyk, kad esi ne baslys, atvilktas iš dūstančio purvais raisto! Tavo mergina – ne geresnė. Prisiekiu, jei drabužėliai būtų balti, jei veidas laikytų savy paslaptingą žvilgsnį į niekur, jei paslaptis mirgėtų rainelėse it saulės dulkės jūroj, šaukčiau „bravissimo“ vidury jų trapaus gyvenimo. Gal bent trupiniai nukristų ant neplautų grindų, priverstų jas pasiskųsti.
Reikia kažko imtis. Jau pravėriau burną norėdamas sušukti, tačiau supratau, jog galvoje nėra jokių užuomazgų. Lumiere‘as jau merkė akis, kažkoks nuobodulys krovė maišus, pilnus savo derliaus, ant vokų.
— Išimkit mane iš dėžės!
Žmonės ėjo kaip ėję, sėdėjo kaip sėdėję.
— Žmonės, quid pro quo! Nagi, quid pro quo.
Mergyte, pasidabinusi gražiu šaliu, pasakyk, ką reikia. Vyre, stambusis, plačiasprandi vyre, pastatęs namą, užauginęs vaikus. Ištark. Kas nors, prisiminkit kaip vieną dieną choras persistengė ir mes vis šaukėm, šūkavom taip, jog visos amfiteatro plytos siūbavo tol, kol apkurto. Ar pamenat?
Deus ex machina iš amfiteatro. Deus ex machina kažkurioje siauroje gatvelėje, kur moterys iščiustytos vaikšto su elegantiškais skėteliais, kad pilkšvos odos nesužalotų kenksmingi ultravioletiniai spinduliai. Jos paprastai su niekuo nesikalba. Su mumis kalbėjosi nutašyti, bet vis dar gruboki akmenys, siauri balkonėliai, kuriuose rūkė tų moteriškių meilužiai (kai kurie neslėpė, jog tėra jų vyrai) ir gėlės, jaučiančios kaip šaknims pristigo žemės.
Deus ex machina, pagaliau, ponia su dailia skrybėlaite.
— Ką jūs siūlote?
— Pakvieskit mano žmonos meilužį, jis čia pat, balkone. Kaip tik degasi cigaretę.
Luji nusišypsojo, išsitraukė savo kamerą. Ana, mano žmona, norėjo protestuoti, bet nutilo. Bent trejetą kartų esu pajutęs išdavystę. Na, pats negali būti auksu peluose – reikia kažkaip užmaskuoti tą blizgesį.
Hâte, Lumiere, hâte – elle sourit. Nagi, įšaldyk bent kelias sekundes, leisk joms bėgti vis dar kartą ir dar, mon ami, bent sekundę. Jos tyro, atgailaujančio veido. Nors raukšlelę, plaukų sruogą – bet ką iš šios sudėtingos mozaikos. Luji, jei tavęs asmeniškai nepažinočiau, manyčiau, jog tave persunkusi ekstazė pasivaišins tavo protu ir užgesins tą velnio įrenginį, tavo širdį ir naująsias akis. Sakai, fotografinė atmintis? Gal.
Anos meilužis atėjo. Tyli, bet visi linksmai nusiteikę. Net aš. Tik nesuprantamas neįmanomo teisingumo noras kirba galvoje. Luji, aš trenksiu tai žiurkei ir ji nusiridens į triumą. Matai? Trenkiau. Jos skruostas paraudo. Žinoma, ne nuo mano smūgio, o iš gėdos. Luji, skandinam laivą? Ak, taip – ir pats sugebės paskęsti, toks skylėtas. Mon ami, gaila nematysi Hollywood‘o, nematysi kaip ten nupiginamos subtilios sekundės. Sudaviau ir per kitą skruostą – taip liepė širdis. Meilužis tylėjo.
Nuėjęs nuo judviejų, likau neatsigręžęs. Mane vijosi plojimų, kuriuos būtų tiesiog gėdinga vadinti aplodismentais, šuorai: vieni žmonės atsistoję tingiai glaudė savo delnus tarpusavyje, kiti tiesiog liko vaikščioti atsargiais žingsniukais po savo lėkštus gyvenimus.
Lauke, kur žaidė pavasaris ir jautėsi neseniai pasibaigusi smulkutė apokalipsė, vis dar Emanuelio žingsniais mindamas nebylias šaligatvio plytas, sutikau Luji. Nedramatizuodamas pasakė, jog nieko nesuprato, kas ten įvyko. Jis numetė sugadintą juostą man po kojomis.
Deus ex machina. Ką siūlai? – jo antakiai liko kyboti it naujas vąškaras ant  karties. Improvizuok, Emanueli.
Mums vis dar atrodė, kad vaidiname. Keista save matyti gulintį ant žemės. Nukritusį iš aukštai, bet tiesiai į baltus, apsilupinėjusius rėmelius. Koks mano vardas? Marija? Emanuelis?



2007-04-18,
Klaipėda
2007-09-12 20:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-20 09:06
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
tuščias šūvis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-12 20:31
ž
ž
I, II patiko, III ne mano skonio
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-09-12 20:26
Nera Nera Nera
Nu tas tai taip..meile labai didele ir netelpa su kitais jausmais, vat.Sudas ;/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą