kai rytas primena džiovintą slyvą,
o vakaras – lyg nučiulptas kauliukas,
džiaugiuosi vis dėlto, kad tu,
kuris nei miręs man, nei gyvas,
kuždi net neketintą ištesėt „myliu“
iš gelsvo popierinio lėktuviuko
Nei čia meilė, nei savimeilė, nei išdavystė, nei į lankas... Tiesiog senstu, o tarp moksleiviškų prisiminimų - lėktuvėlio forma sulankstytas pageltęs lapelis su šeštoko užrašu "Myliu Tave". Sakykit ką norit - miela dabar tai skaityti.
Na bet ką aš čia...
- - -
Ačiū visiems šešiems, o ypač Genn (už priminimą, kad ir gero minkštimo esama)DDD.
Man atrodo, kad supratau mintį: turbūt čia apie išdavystę meilėje. Lėktuviukas- tai tarsi meilės prisiminimas ar ją primenantis daiktas. O pirmos eilutės atsklaidžia kažkokį paslėptą nusivylimą dėl sudužusios meilės, kai visos dienos atrodo nebemielos. "nei gyvas nei miręs" parodo tuštumą širdy, kuri liko po nusivylimo meile ir tai kas liko tarp tų žmonių. Čia aš pabandžiau interpretuot. Jei neteisingai supratau, taisykit mano žodžius. :)
pirmos keturios eilutės man l. patiko, priešpaskutinė kažkaip keistai skaitosi, lyg per prievartą įbrukta būtų, o gelsvas popierinis lėktuvėlis, tai jau visiškai į lankas, pritemptas, beprasmis, tuščiavidūris įvaizdėlis.