Žydrojo slėnio istorijos

PIRMAS SKYRIUS,
kuriame atvyksta Karalienė, skifei Mju nutinka šis tas ypatingo,
o prapliupęs lietus nieko nesugadina


Tą rytą Žydrajame slėnyje buvo baisus sujudimas. Visi skifai lakstė it galvas pametę, ruošdamiesi Karalienės atvykimui. Ji turėjo pasirodyti apie pietus, kaip ir kasmet per didžiąją Aldros šventę, kai vienintelį kartą per metus pražysta stebuklingasis aldros medis.

Skifės Mju mama buvo atsakinga už aldros papuošimą. Pasistačius kopėčias, ji rišo ant medžio šakų kaspinus ir kabino sidabrinius varpelius. Mju su savo dvyniu broliu Borku sėdėjo priešais ant žemės, sukišę kojų pirštus į melsvą smėlį.

- Paduok man iš krepšelio tą mėlyną kaspiną, Borkai, būk gerutis,- nuo kopėčių viršaus šūktelėjo mama. Ji kaip tik baigė rišti paskutinį geltoną kaspiną, ir prisimerkus žiūrėjo į spalvinę gamą. Borkas padavė mėlynąjį, ir jį užrišus, darbas buvo baigtas.

- Kaip gražu, mama! - sužavėta sušuko Mju. - Man ypač patinka tie varpeliai, jie taip švelniai skamba, papūtus vėjui.

Lyg tyčia smarkiai pūstelėjo vėjas, ir varpeliai sutilindžiavo. Kiti skifai atsisuko pažiūrėti, ir pritariamai palinkčiojo galvas.

- Kad tik nebūtų audros, - susirūpino mama. Ji pakėlė akis į dangų, bet šis, kaip ir visada, buvo skaisčiai žalias, be mažiausio debesėlio. Mama nurimo, paėmė krepšelį ir pasuko namų link. Mju su Borku liko aikštėje, kur tebevyko bruzdėjimas ir lakstymas. Vieni skifai smėliu barstė takelius, kiti stumdė suolus ir stalus, treti nešiojo gėrimus ir užkandžius. Krūva mažųjų skifų sukiojosi šen bei ten, vis taikydamiesi nukniaukti ką nors skanaus. Ypač viliojančiai atrodė oranžiniai medmedžio vaisiai – stambios ir saldžios uogos. Porą tokių jau čiaumojo Borkas.

- Borkai, man dėl tavęs gėda,- pasipiktinus pareiškė Mju. - Negražu vagiliauti. Be to, tu ir taip jau pakankamai storas.

Iš tiesų, Borkas buvo tikras rubuilis. Skifai apskritai yra pilnoki, mat labai mėgsta skaniai pavalgyti. O ypač Žydrojo slėnio skifai: kurgi daugiau rasi tiek visokiausių vaisių, jei ne čia? Slėnį supa medmedžiai, kurių šakos aplipusios saldžiom uogom, - šie vaisiai yra Žydrojo slėnio pasididžiavimas. Per kiekvieną Aldros šventę skifai iš kaimyninių vietovių būriais traukia į Žydrąjį slėnį ne tiek pasigėrėti stebuklingu medžiu, kiek pasmaguriauti oranžinėm medmedžių uogom. Tokie jau tie skifai -  maži putlūs padarėliai, taikūs ir geraširdžiai, ir baisūs smaguriai.

- Ar jau užsirašėte į Didįjį Žaidimą? - pripuolęs prie dvynių, paklausė Sti-Kipas. Jo pareiga tądien buvo organizuoti kasmetinį žaidimą, kurio metu Karalienė iš tuščiavidurio rutulio, pilno kortelių su mažųjų slėnio skifų vardais, ištraukdavo vieną laimingąją. Tas, kieno vardas ten užrašytas, visus metus būdavo lepinamas ir vadindavosi Super-skifu. Nežinia, kada ir iš kur kilo ši tradicija, bet jau daugelį metų  Aldros šventė vaikams buvo ypatinga diena, kada kiekvienas mažasis skifas gauna galimybę du šimtus dvidešimt dvi Ūkanotosios galaktikos metų paras būti viso slėnio numylėtinis ir lepūnėlis, gaunantis viską, ko tik užsimano.

Mju su Borku į Didįjį Žaidimą dar nebuvo užsirašę, tad Sti-Kipas padavė jiems po žydrą kortelę, ant kurių vaikai užrašė savo vardus. Korteles Sti-Kipas įdėjo į didelį sidabrinį rutulį, kuris jau buvo beveik pilnas. Tolumoje kažkas riktelėjo: “Karalienė!!!”


[bus tęsiama]






(2000 m. liepa)