Užusieniai. Įžanga.

Lietus vis nesiliovė. Rodėsi, jog į garuojančius vandens debesėlius virstantys nuo žemės atšokę vandens purslai vėl formuojasi į kamuolinius debesis, bekylančius viršun ir monotoniškai suka įsismarkavusios lietingos nakties stipinus.
Balsvas vaistininko autobusiukas su neryškiai nubrėžtomis kairiosiomis durelėmis yrėsi nakties tamsa Vokietijos greitkeliu Jenos miesto link. Vairuotojas, kartarktėmis nužvelgiantis bemiegančius keliautojus, šypsojosi. Jaučiau viduje kažką negero.
„Edvinai, nelipkime. Nežinau, kažkas čia ne taip. “
„Liaukis, Do, lipk greičiau. “ – raminau tiek ją, tiek pats save. Dirbtinai šypsojausi.
Nakties tamsą perskrodė oranžinės posūkio lempos blykstės. Neramiai susimuisčiau, gomuryje ėmė kauptis iki vimdulio krečiantis siaubas. Bandžiau paslapčiomis žadinti Dovilę, tačiau ji, į nieką nereaguojanti, tarsi apsvaigusi, nė nekrustelėjo. Prisiminiau vaistininko akis ir ištiestoje rankoje atkištą „coca – cola“ buteliuką. Susigūžiau.
Ėmėme ridėti neapšviestomis gatvelėmis, namų siluetai nyko, rodėsi, jog tamsa ryja juos į save, o mus, kartu su vis ryškėjančia nelaimės akistata apglėbia ir mėgaujasi baimės ėdama tuštuma mano kūne. Baltasis autobusiukas ėmė lėtėti, o tolumoje pamačiau senos, apleistos gamyklos kontūrus. Blausi šviesa sklido iš pelėsiais kvepiančių patalpų jau iš tolo. Medinės pakeliamosios durys ėmė girgždėdamos vertis, surbdamos į save vis ryškėjančius mašinos kontūrus kartu su mumis į save.
Trys stalinės lempos, dešimtys nešvarių pirštinių ir kelios milžiniškos skarmalų krūvos. Tiek tesuspėjau pamatyti. Stipriai užsimerkiu.
- Edvinai…- staiga nubudusi Dovilė žvelgė viršun ties autobusiuko liuku.
- Kolegos, luktelėkite manęs kelias minutes, aš greit grįšiu. – suburbėjo tarsi sau panosėje vaistininkas ir paskubomis išlipęs, užrakino duris. Pro veidrodėlį spėjau pamatyti jo siluetą užkliūvantį už mūsų kalėjimo, kuriame buvome įkalinti savo pačių noru. Įkliuvome tarsi neapsukrios naminės žiurkės į katės žabangas…
- Edvinai…- pakartojo Dovilė, rodydama į kažką viršum mūsų galvų. Akyse neįžvelgiau nieko, kas primintų man merginą, kurią pažinojau daugybę laiko ir maniau, jog tai, kas slypi jos akyse, turi būti aprašyta tūkstančiuose knygų. Tuštuma.
Nukreipęs žvilgsnį viršun, išvydau lėtai besisūpuojančią nakties vėjyje virvę su rausvomis dėmėmis nusėta kilpa.