Cikadelės (2 dalis)

Mes skridom gal kokias tris, keturias valandas. Aš neištvėręs nutraukiau nejaukią tylą:
- Tai vadinasi - fontanas vienas iš daugelio spąstų. Kam jie?
- Tai yra vartai į šį pasaulį. Anksčiau tuos vartus saugodavo feniksas, bet jį pavertė auksiniu.
- Nejaugi feniksai patikima apsauga?
- Patikimesnės ir ištikimesnės niekur nerasi.
- Jei apsauga tokia patikima, kodėl juos pavertė auksiniais?
- Tai labai greito ir keisto Padaro darbas. Apie jį nieks nežino nieko.
- Tai ne žmogus?
- Nežinau...
- O kas saugo vartus į kitus pasaulius?
- Tai pat feniksai.
- Kodėl jis ir jų nepaverčia auksiniais?
- Jei jis nugalabytų visus feniksus - visi trys pasauliai virstų pelenais. Jis dar nepasiryžo paaukoti savo gyvybės. Jis bijo mirties.
- Yra vietų aplink fontaną kur viskas išdeginta...
- Jūsų pasaulis po truputį virsta pelenais...
- Bet kodėl trys pasauliai virs pelenais?
- Dėl prakeikimo. Beje kam tu ėjai į tokį nuošalų kampą prie fontano?
- Aš mokslininkas bandantis išsaugoti cikadelių rūšį.
- Gal tai tik sutapimas, bet pas mus kariai yra vadinami Cikadelėmis, o aš vienas iš jų.
- Ar dar ilgai skrisim?
- Netoli čia bus dar vieni spąstai.
- Kokie?
Cikadelė bandė kažką pasakyti, bet jo burna buvo tarsi surakinta, manoji tai pat.
Po kelių minučių skridimo atsidūrėme milžiniškose kapinėse. Jaučia lyg ant mano nugaros kažkas ropotų. Atsisukęs ant savo nugaros pamačiau tris mano rankos dydžio vorus besiruošiančius į mane suleisti nuodus. Ant Cikadelėlės nugaros tai pat ropojo trys dar didesni vorai, bet jis į tai visiškai nereagavo. Bandžiau visaip nusipurtyti siaubingus vorus, bet jie nenukrito ir pradėjo man gelti. Aš jaučiu kaip iš lėto krentu apakintas siaubingo skausmo. aš visas drebėjau, nes žinojau, kad netrukus mirsiu. Pažvelgiau į krantą ir tenai pamčiau tris merginas. Jos visaip ragino mane:
- Šok į bedugnę ir išsigelbėsi!
- Greičiau nedvejok šok!
- Nebejausi skausmo, kuris dabar tave kamuoja!
Aš priropojau prie valties krašto ir jau ruošiausi šokti, bet Cikadelės atšiaurus žvilgsnis mane sustabdė.
- Tavo draugas greit mirs kaip ir tu! Šok!
- Šok ir būsi išgelbėtas!
- Paskubėk! Kitos išeities nėra.
Kad ir kaip mane merginos viliojo - nešokau. Skausmas užvaldė visą mano kūną. Akys nepaklusdamos man iš lėto merkėsi...
Pabudęs maniau, kad esu nebegyvas, bet apsidairęs supratau, kasd vis dar esu geldoje. Nebejutau skausmo, bet užtat mane kankino baimė. Baiminausi, nes bendrakeleivis Cikadelė kažkur prapuolė palikdamas mane vieną...