Dviese

Mano vaikas stovėjo šalia lango ir žiūrėjo per jį. Tuo tarpu aš priėjau prie kambario durų, užrakinau jas ir įsidėjau raktą į džinsų kišenę. Mes likome dviese.

Berniukas neatsiliepė, jis įsivaizdavo, kad liko vienas visame kambaryje. Jei būtų patyrinėjęs aplinkui ar bent atsisukęs, pamatytų mane, savo tėvą. Tačiau jis žiūrėjo pro langą. Priėjau šalia jo ir papasakojau, ką matau:
- Visai arti stiklo yra medžio šaka. Matai? Jei atidarytum langą, galbūt, net ją pasiektum.
- Po medžiu žaidžia kiti vaikai. Kai kurie bando užlipti medžiu viršun. Gal nori išeiti su jais pažaisti?

Mano vaikas tik papurtė galvą ir ją nuleido. Jo ilgi plaukai užkrito ant akių.

Buvo šilta balandžio diena. Kambaryje netgi ganėtinai karšta. Priėjau atidaryti orlaidžių.
- Ne! Nereikia.

Jis nori pabūti vienas, nusprendžiau ir prisėdau ant jo lovos. Po to trumpam priguliau ir apsiklojau paklode, nes pradėjo krėsti šaltis. Gerai, kad mano berniukas nusisukęs, ir manęs nemato; norėjau išnykti iš jo gyvenimo, jis nusipelnė geresnio tėvo – tėvo, kuris sugebėtų pasikalbėti, išklausyti savo vaiką.

Jis išgirdo mano mintis. Buvau pamiršęs, kad jis tai gali.
- Tėti, aš tikrai esu tau dėkingas už tai, kad buvai ir vis dar esi šalia, bet man jau dvidešimt dveji... Šiaip ar taip, juk žinai, kad mes abu panašūs.

Iš mano akių dar bėgo šiltos ašaros, bet aš jau šypsojausi. Šypsojausi iš savo kvailumo ir menkumo.