Neviltis

Užkniso tėvai ir užkniso „draugai“,
Užkniso visi. Negyvai ir juodai.
Kankina kas dieną, kankina kasnakt.
Geriau pragaran būtų žymiai patekt:
Juodi katilai... Bet juodi ratilai
Nuo nemigos raizgo lyg tinklas piktai.
Velniai ir lemtis. Tyla ir mirtis
Man pinasi vis vos užmerkus akis.
Aš viltį vejuos.... Bet nėra jau jos.
Suplukus krentu, nesulaukus aušros.
Kai tik prabundu, aš vėlei jaučiu,
Kad nėr išeities iš manos padėties.
Pavargus delčia vis varsto mane
Lyg peiliais – žvilgsniu, ir aš nuvirstu...
Ramu. Na ir kas? Iškėlus rankas
Į dangų pagalbos meldžiu.
Sušvokščia kažkas, žinau, kad ne kas
Man bus, nes aš vėl nugrimztu.
Pakilus lėtai, nusprendžiu lengvai:
Gana jau kankinti save.
Aš. Peilis. Širdis. Ir mano mirtis.
Sakiau, kad geriau pragare...
Daugiau nežinos nieks ir nepažinos
Netgi mano sielos – liūdnos, sužeistos...
Pasprinkit melu, kiekvienu žodžiu,
Bet aš šiam pasauly jau jų negirdžiu.