Sėkmė

Kai kurie žmonės gyvena ir miršta vienoje vietoje. Tik nereikia manyti, kad jie būtinai to nori. Tiesiog taip jau nutinka. Žinoma, kiekvienas skirtingai reaguoja į šitą nutikimą. Pavyzdžiui, Kazys Ažubalis nugyveno visą savo gyvenimą Arnionėlių kaime ir apie tai susimąstė kai buvo per vėlu ką nors keisti. Aštuoniasdešimt penkeri metai  geras amžius užduoti klausimus apie praeitį, bet tai ir viskas. Kas iš tų atsakymų, jeigu tą pačią dieną miršti? Kazys atsakymo surasti nespėjo, bet ir nebūtų ieškojęs. Grįžo namo nuėjęs tik pusiaukelę iki bažnyčios, pasiklojo lovą, atsigulė ir ramiai numirė.

Pusiaukelė buvo kaip tik ant tilto. Dabar jis iš gelžbetonio, bet Kazys dar atsiminė tuos laikus, kai čia buvo viso labo keletas rastų permestų per upelį. Vėliau pastatė užtvanką, vanduo pakilo ir valdžia pastatė tiltą. Keitėsi upelio tėkmė, keitėsi tiltas, bet Kazio įpročiai – ne. Jis nuo rastų, o vėliau ir nuo tilto, mėtė akmenis. Pirmąjį akmenį įmetė tą dieną, kuomet jį, išsigandusį vaikiščią su terba permesta per petį, palaimino eiti į pradinę mokyklą. Akmuo tėkštelėjo į vandenį, nuplaukė ratilai, ir jau drąsiau pasijutęs tą dieną Kazys sėkmingai pasiekė kleboniją. Tokių dienų buvo daug, ir kiekvieną dieną upelio dugną pasiekdavo dar vienas akmuo. Laimei, miestelyje atidarė gimnaziją. Kadangi Kazys ir šiaip buvo nekvailas vaikas, o ir tėvai neskurdo, nutarimas, kad vyriausiasis iš trijų eis mokslus buvo priimtas nesunkiai ir akmenys toliau kliuksėjo į vandenį.

Tėvų vilčių Kazys nepateisino. Mokytis jis tikrai galėjo, bet nenorėjo. Kazį traukė muzika. Bažnyčia turėjo vargonus ir Kazys retai praleisdavo pamaldas. Tėvai nežinojo ką ir daryti. Motina džiaugėsi sūnaus dievobaimingumu, bet tėvas burbėdavo, esą, kunigai gerai gyvena, bet tai ne vyro užsiėmimas. Kilus ginčams Kazys tylėdavo, nes jo nuomonės niekas ir neklausdavo. Taip jau buvo įprasta. Tik kai ėjo tryliktus metus, laisvamanis tėvas neapsikentęs sušuko Kaziui ginčo su motina įkarštyje:
- Tai ką, po paraliais, klapčiuku nori būti?
- Ne, tata.
Motina stvėrėsi už širdies. Po nedidelio tardymo tėvai nustebo atsivėrusiais prieš jų akis muzikiniais horizontais. Tėvas krenkšdamas nusprendė, kad vargonininko dalia yra geresnė nei kunigo. Reikia pasakyti, kad armonika, kurią tėvas paveldėjo iš savo senelio ir kuriai jautė šviesius vaikystės sentimentus, suvaidino anaiptol ne antraeilį vaidmenį nulemiant, kad akmenys ir toliau kris į upelį tuo pačiu ritmu.

Dažnas taip ir neranda savo pašaukimo. Kazys jį surado nedėdamas daug pastangų ir po penkiolikos metų jaunas parapijos vargonininkas sutraukdavo į pamaldas ne tik tuos, kuriuos šaukdavo katalikiška pareiga. Klebonas, šviesaus atminimo ganytojas, neprieštaravo, kai po pamaldų likusiems parapijonims skambėdavo Bachas.
- Na ką jūs, sesės Kristuje, juk tai Dievo dovana - atlaidžiai šypsodamasis atsakydavo ypač fundamentalių pažiūrų miestelio damoms.

Po tėvų mirties, dar gerokai prieš karą, jaunėliai paliko Arnionėlius. Kadangi jaunas išvaizdus vargonininkas traukė merginų akį, o ir pats nebuvo užsisklendęs vien tik Bacho etiuduose, tai netrukus tėvų sodyba atgijo seniai girdėtais vaikų balsais. Šeimos rūpesčiai ir net pirmyn bei atgal prabėgęs karas nesukliudė akmenims toliau matuoti upelio gylio. Galima sakyti, kad Kazys Ažubalis gimė po laiminga žvaigžde, nes mirus tėvams nesėkmingai pardavė jų turėtus dešimt valakų, ir tokiu būdu likęs plikas kaip tilvikas nesudomino NKVD. Vienintelis nuostolis – vokiečiai išsprogdino bažnyčios sieną ir kurį laiką pamaldos nevyko. Kazys rūpestingai išardė vargonus ir supakavęs juos į veltinį paslėpė sodybos rūsyje. Pasibaigus karui Bažnyčios pastatai valdžios nesudomino, o ilgainiui parapijonys suremontavo sieną ir buvo paskirtas naujas klebonas. Vargonai iškilimngai grįžo į vietą ir gyvenimas slinko savo vaga. Ryte akmuo, vakare akmuo. Taip Kazys niekur ir neišvažiavo iš Arnionėlių.

Bet tą dieną įvyko kai kas netikėto. Pirmą kartą per aštuoniasdešimt pernkerius metus akmuo nenuskendo. Jis tiesiog tekštelėjo į vandenį ir liko kyšoti nugrimzdęs iki pusės. Kazys iš netikėtumo sustingo. Žiūrėjo į vandenį ir galvojo. Galvojo ilgai, nes buvo apie ką – apie panelę mokytoją, apie nuplyšusį batą ir pylą nuo motinos, apie amžinatilsį žmoną ir jos jaunystę, apie miestan išvykusius vaikus ir, žinoma, apie taip ir nesugrotą kantatą ir fuga d-mol. Tiesą pasakius, Kazys ją sugrojo, bet ne taip, kaip norėtų. Po to grįžo namo ir tą pačią dieną numirė.

Keleri metai po jo mirties užtvanką sugriovė. Upelis nuseko, vėl tapo sraunus. Ir kai pirmieji tais metais baidarių mėgėjai išnėrė iš už vingio, visu savo monumentaliu grožiu vagos viduryje juos pasitiko milžiniška akmenų krūva. Pirmoji baidarė spiegiant irkluotojoms kreiseriniu greičiu tėškėsi į akmenis ir gailiai sudejavo visais savo aliumininiais španhautais.
- Kas čia, bl... per marazmas, - pasigirdo nepatenkinti keliomis oktavomis žemesni ne pirmo blaivumo balsai, - užmušti bl... maža už tokius bajerius. Sužinosiu kas krūva supylė, snukį išmalsiu!

Kazys Ažubalis tiesiog gimė po laiminga žvaigžde.