Diogeno nebylusis laiškas

Už nugaros sirenoms kaukiant,
Rašau Jums laišką tylų ir begėdiškai iškalbų:

Kai gęsta šviesos, bet dar nemiegu,

Naktis tuo tarpo vaikšto gabalais.
Aš irgi noriu mokytis samprotauti, kalbėti ir tylėti

Nors Dievo dar nė vienas nesutiko- jis kažkur išties yra.

Ir pasikliauji atspindžio idėja,
Pasidabinęs tėvo rūbais ir dvasia.
Paskolinsiu visiems, kas trokšta savo lūpas

Kaip keista eiti ir savęs ieškoti kitų veiduose, akyse.
Šiandieną medžiai ošia graudžiai

Nes atpažįstu jų dialogą,
Girdėjau jį ne vieną kartą savo sapnuose.


Bet taip sunku mintis rašytis tarp raidžių,
Talpint garsus ir rast jiems vietą savo tyloje.

Kai numirsiu, nesiskųsiu,
Jei prie mano kapo puokštę dilgėlių atnešit.