Vieno gyvenimo istorija

Rytas. Einu dar tik nedaug apšviestomis senamiesčio gatvėmis ir bandau prisiminti buvusios nakties įvykius. Galvoje tuščia. Nors gal toks pasakymas ir netinka. Prisimenu muziką, šviesas, kambarį, bet tik tiek. Žinau, kad prisiminimai, tiksliau nakties įvykiai yra fotoaparate, bet jiems teks dar ilgai ten pabuvoti, kol išryškinsiu juostą.
- Labas rytas, jaunuoli! Jūs šiandien ankstyvas. Nors gal ir vėlyvas... et, jau nežinau, - sumišusi man šneka mano šeimininkė.
- Labas rytas. Užsisėdėjau darbe... - sumurmu jai savo nuolatinį atsakymą.
- Matyt svarbus tas jūsų darbas, jei jau tenka naktimis sėdėti.
- Mhm, - numykiu aš ir kuo skubiau šalinuos į savo būstą.
Uždarau, užrakinu duris. Apsižvalgau, kad manosios mergaitės dar nėra namie. Nors ir gyvenam kartu, bet „linksminamės“ (jei tai galima pavadinti linksminimusi) atskirai. Jai kol kas tik tai ir galvoj. Jauna dar. Už mane 6 matais jaunesnė. Dar net mokyklos nebaigus. Pabėgo iš namų, nes mums uždraudė matytis jos gimdytojai. Taigi, vieną vakarą radau ją su daiktais prie savo namų, Taip ir apsigyveni ji pas mane.
Sėdžiu susimąstęs, paniręs į prisiminimus, kai išgirstu bandymą rakinti duris. Prieinu ir atidarau jas. Pamatau savąją stovint su raktu. Na, stovint gal nelabai teisingai pasakyta, nes stovėti jau nesisekė. Atidarius duris ji vos ne ant manęs užgriuvo ir tik per stebuklą pasilaikė už sienos. Staigiu judesiu pakėliau ją ir nunešiau ant lovos. Pasibjaurėjęs pradėjau ją nurenginėti, o ji tik žiūrėjo į mane ir įžūliai šypsojosi. Nesusivaldžiau, ir paskutinius drabužius tiesiog nuplėšiau nuo jos. Ji lyg ir tikėjos, kad taip darysiu – pasikelia, apsikabina, pradeda mane bučiuoti, o aš tik stumiu ją nuo savęs. Nuo jos trenkia alkoholiu ir cigarečių dūmais ir man tai atrodo šlykštu, nors žinau, kad ir pats galiu ne ką skaniau kvepėt, tad gal ji jaučia tą patį apkabinus mane.
- Kaip tu taip gali elgtis?! – nesusivaldęs pradedu šaukti ant jos.
- Kaip? – sumurkia ji.
- Geri, valkiojies su visokiom padugnėm. Argi galima taip gyvent? Juk tu dar vaikas.
- Aš ne vaikas nuo tada kai esu su tavim! O juk ir pats taip gyveni!
Taigi, man rodos čia jau ne pirmas mūsų toks barnis. Kol kas dar susilaikydavau, bet ne šiandien.
- Gal tu tiesiog susikrauk daiktus ir grįžk pas tėvus? Juk mano auklėjimų neklausai. Ten bent jau tylu bus, manęs negirdėsi.
Nejauki tyla. Ji žino, kad jei dabar išeis, tai niekad nebegrįš. Todėl nusprendžiau ją kol kas palikti ramybėje.
- Einu kavos, norėsi?
Jokio atsakymo. Na, tegu pamąsto.
- Aš išeinu. Nesijaudink, dar grįšiu, - praneša ji po kiek laiko ir atsisveikindama pabučiuoja.
Deja, jos pasakymas, kad grįš taip ir neišsipildė – ją nutrenkė mašina, einant jai per gatvę. Mirė vietoje. Viską mačiau pro namo langą. Galėjau išeiti, iškviesti greitąją ar bent jau sužinoti ar ji gyva. Bet nieko tokio nepadariau. Tik kitą dieną perskaičiau laikraštyje apie jos mirtį.
Galvoje buvo tik mintis, ką daryti su jos daiktais. Kosmetika dalinomės, tad nusprendžiau pasilikti. O drabužiai? Nunešiau juos į valyklą. Mąsčiau, kad gal dar prireiks jų. Niekada per ilgai negyvenau vienas, tad pamaniau, kad suras juos kur panaudoti mano busimoji mergina.
ir tikrai. Po keletos dienų pas mane atsikraustė gyventi kita. Dėkui dievui, ar kitiems padarams, ši bent jau mokyklą baigus buvo ir su tėvais nesipyko. Ir studijavo. Na, studentavo greičiau. Visai maloni buvo, tad pagalvojau, kad gal ilgėliau su manimi pabus, nei visos kitos.

Eilinis rytas, kai grįžtu namo. Na, tiksliau grįžtam. Mergytė stebėtinai blaivi, o aš dar labiau stebėtinai girtas. Ji šoka, aplink mane, bėga gatve plaikstydama savo ilgą suknią ir vis prašo, kad ją sugaučiau. O aš visiškai bejėgis velkuosi paskui ją.
- Na, pagauk mane! – nusišypso ji man ir ištiesia į mane rankas.
Baigiu ramstyti į visas sienas ir atsistoju tiesiai, kiek tik tai įmanoma. Ištiesiu rankas prieš save ir bandau paliesti jos pirštų galus.
- Ženk dar žingsnį į priekį. Aš ir taip tau padedu, - linksmai kalba ji.
Pastoviu kurį laiką taip, kol lyg ir nustoja suktis galva. Tada staigiai žengiu porą žingsnių link jos ir štai jau stipriai laikau ją savo glėbyje.
- Na, nebuvo juk taip jau sunku, ką? – tyliai šnabžda ji, bučiuodama mane.
- Nebuvo... – atsakau.
Einam į pirmą pasitaikiusį kiemelį ir stumiu ją prie sienos.
- Tai ką, ir ištvirkausime gatvėj? – nusijuokia ji.
- O ką, turi kažką prieš?
- Rytas, šalta, - juokiasi ji ir pradeda segiot mano marškinius.
Pirmieji odos lopinėliai pasirodė iš po marškinių pašiurpstą iš šalčio.
- Tu teisi, traukiam namo, - sumurmu aš, o ji linksma tempia mane už rankos.
Namai. Šeimininkę vėl sveikinasi su mumis (ir įdomu, kodėl ji rytais nemiega?), ir draugė bando paaiškinti, bet apart jos juoką, daugiau nieko negirdžiu. Užlipu laiptais į savo butą, ir įėjęs į vidų taip ir užmiegu tarpdury.
Pabudęs pastebiu, kad vis dar esu prie durų, tik kad jos uždarytos. Mergytė guli šalia manęs apsikabinusi mano ranką, miega. Švelniai ištraukiu savo ranką ir nunešu mergytę ant lovos. Tada imu dairytis buteliuko su vaistais nuo skausmo. Surandu, išgeriu porą tablečių ir po kiek laiko pradeda darytis geriau. Nežinau kodėl, bet atsiranda nuotaika daryti pusryčius, tad velkuosi į virtuvę ir bandau daryti kažką valgomo.
- O! Kas tau pasidarė? – sušunka mergytė užėjusi į virtuvę ir pamačiusi mane gaminantį.
- Mane kažkas paveikė. Atskrido ateiviai ir liepė gaminti, - aiškinu jai patiekdamas pusryčius.
- o man šiandien nuotaika iki univero nueiti – sako ji.
- Žiū, čia ne mane vieną kažkas apsėdo.
Taigi, kaip ir planavo, ji eina į unuverą, o ką man veikt? Pasiėmiau fotoaparatą ir traukiu iš namų. Diena lietinga, apsiniaukus, todėl ir nuotaika kažkaip prisitaiko prie darganos.
Kai grįžtu, mergytės dar nėra. Nežinia kodėl, bet sumąstau jos palaukti. Sutvarkau namus, atrūšiuoju drabužius, sutvarkau kosmetiką. Jos dar nėra. Nežinia kodėl, bet pasiimu peilį ir pjaustaus ranką.  Juk jau galybę metų taip nedariau. Nors ir yra išlikę pakankamai ryškių randų, bet nebemačiau prasmės taip daryti.
Po truputį kraujas ima lašėti ant grindų. Nejaučiu, kad pjaunu, Tik tai, kad per ranką nubėga ir į grindis tykšta. Bandau prisimint, ką po to darydavau. Valydavau žaizdas? Aišku, kad ne. Prisiminiau pylęs druską, kad randai baisesni liktų. Pasiimu druskos ir pilu ant rankos. Lėtai ima tirpti kraujyje ir kažką pajaučiu.
Tyliai atsidaro ir užsidaro durys. Mergytė žiūri ką darau.
- Tu gal išprotėjai?! – sušunka ir puola prie manęs. Staigiai pradeda plauti ranką ir po to ieško tvarsčio. Taigi, sėdžiu apibintuota ranka, o kraujas vis nesiliauja bėgęs, tad po keletos minučių mergytei tenka keisti bintą. Taip dar kelis kartus ir ji iškviečia gydytoją. Aišku, tasai žmogėnas pradeda klausinėti, kas atsitiko. Ji sumurma kažkokią istoriją, kad mus užpuolė. Gal ne per daug įtikinamai nuskambėjo, bet tiko. Tiesa, man nelabai nuskilo – patekau į traumatologinį skyrių, kur mane tvarkė visokios baltais chalatais apsitaisiusios moteriškės, bet po kiek laiko vėl atsidūriau namie. O mergytė visą laiką buvo su manimi. Man net keista pasidarė dėl tokio jos elgesio. Na, bet dabar žinau, kad bent kam rūpiu.

Rytas. Vėl grįžtam namo. Nežinau, ar dėl alkoholio, ar dėl gražaus ryto, bet priklausiu ant kelio ir beveik aiškiai sakau:
- Ar sutinki už manęs tekėti?
- Tu suvoki ką sakai? – nusijuokia ji.
- Labai aiškiai, - atsakau.
- Tada, mano mielas, tavo nelaimei aš sutiksiu – nusišypso ji, ir mane pabučiuoja.
- Ačiū, - padėkoju.
Taigi, dabar turiu sužadėtinę. Pagal idėją turėtume susituokt. Tikiuos, kad taip ir atsitiks. Gal ramaus gyvenimo užsinorėjau?