Nelemtas drovumas

Juozukas B. mėgo skraidyti.
Kiekvieną mielą vakarą, temstant, jis tai darydavo. Išlipdavo iš savo geltonojo automobilio miesto pakrašty, atsistodavo ant aukštutėlio, molingo upės kranto, įkvėpdavo į plaučius vandens tvaiko ir žengdavo į niekur.
Tas jo niekur buvo skrydis.
Ir Ana Juoka nieko keisto tokioje įmantrioje jo užgaidoje nematė. Atvirkščiai - ji sėdėdavo ant automobilio stogo, kulnais kutendavo jo priekinius stiklus ir stebėdavo Juozuką B. danguje, jo vingrius posūkius, pavojingas kilpas, netikėčiausias figūras, atliekamas grakščiai, be menkiausios baimės kruopelės. Vėjas atnešdavo Juozuko B. juoką į Anos ausis ir ji taip pat prapliupdavo kvatotis. Net rankomis imdavo ploti, matydama, kaip Juozukas B. prilekia prie debesies, akimirkai pradingsta, o paskui staiga išnyra ir praūžia pro pat išsigandusį Anos veidą. Net pabučiuoti suspėja.
Kai pasakau Anai Juokai, kad, na ir draugužius moki susirasti, ji tik primerkia vylingai akis, liežuvio galiuku sudrėkina išsausėjusias lūpas ir įžūliai purkšteli:
- Na ir kas! Man patinka!
Patinka Anai Juozukas B.
Kol skraido.
Nusileidęs žemėn, jis tampa nykus, pilkšvas žmogeliukas, bijantis kam nors prasižioti apie savo slaptus veiksmus. Net su Ana jis bijo garsiai aptarti paskutinio skrydžio grožį ir stebuklingumą. Kažkada tik yra nedrąsiai užsiminęs, jog jaučiasi nusikaltęs visam šiam pasauliui, mūsų miesteliui, savo mirusios senelės atminimui ir visiems likusiesiems. Nusikaltęs, nes kažką pažeidė. O ką - pats nesuprantąs. Gal - įstatymus, gamtos dėsnius, ramybę, padorumą.
Mat mūsų miestelyje skraidyti yra nepadoru.
Norėtų Ana Juoka paguosti jį, oi kaip norėtų... Bet nemoka. Nedrįsta.
Todėl tik droviai patyli, kol Juozukas B. atveža ją iki pat namų durų ir tučtuojau iššokus iš automobilio, bėga. Neatsigręždama.
Ach, tas Anos Juokos drovumas!