Cikadelės (1 dalis)

Aplinkui vien išdegintas miškas, šiukšlės ir kitoks šlamštas. Aš lėtai krypojau link mažo miestelio netoli jūros. Visi mano, kad jis prakeiktas, jame vaidenasi, jis skiria rojų ir pragarą. O aš manau, kad tai tik kvaili žmonių išmislai. Aš einu į tą miestą su didingu, bet kartu kvailu tikslu - noriu išsaugoti sparčiai nykstančią cikadelių rūšį. Staiga stabtelėjau prie tvoros kuria buvo aptvertas miestas su įspėjimais. Jokie kvaili įspėjimai manęs nesustabdys! Ramių ramiausiai perlipau geležinę tvorą ir nužingsniavau į miestelio centrą. Mieste nė vieno žmogaus, cikadelių tai pat. Pasijutau kaip kvailys, tikintis viskuo kas jam sakoma. Aš apsisukau ir nuliūdęs ėmiau rioglinti atgal, bet staiga sustojau prie nuostabaus grožio fontano iš gryno aukso. Fontano viduryje ant akmens stovėjo didžiulė fenikso skulptūra, ant kurios buvo išgraviruoti žodžiai: „Pažvelk į dugną ir pamatyksavo vidų“. Aš pažvelgiau į fontano dugną ir nieko nepamatęs bandžiau atsitraukti, bet mane ėmė traukti gilyn į purviną vandenį. bandžiau visaip priešintis, bet veltui. Panirau į šaltą vandenį. Man pradėjo suktis galva, ėmė trūkti orą, visas kūnas ėjo pagaugais. Staiga pajutau, kad kažkas mane ėmė traukti iš vandens.
- Iš kur tu čia, po galais? - nusistebėjo mano išgelbėtojas.
Supratęs, kad esu vidury jūros, sukiužusioje geldoje atsakiau:
- Aš panirau į fontaną ir...
- Suviliojo užrašas? - pertraukė mane žvejys.
- Taip, o iš kur...
- Ir ką pamatei?
- Keista, bet nieko, tik dugną.
- Visi mato tai ką nori pamatyti. Tu nenorėjai pamatyti nieko.
- Tai buvo spąstai?
- Taip. Tai vieni iš daugelio spąstų.
- Kam jie?
- Nežinau... Labai retai į juos pakliūna žmonės. Spąstų jūsų pasaulyje yra labai mažai.
- Vadinasi viskas apie tuos negrįštančius žmones yra tiesa.
- Kai kurie grįžta... - pabaksnojęs irklu tris kartus į geldos šoną, tarė žvejys.
Valtis atsiplešė nuo vandens ir iš lėto pakilo į padebesius.
- Tavo valtis... Ji skrenda? - nusistebėjau aš ir ėmiau dairytis aplinkui.
- Sena gelda, vis dar šį tą gali... - nusišypsojęs tarė žvejys.
- Tu ne žvejys? Tu burtininkas?
- Iš dalies aš burtininkas.
- Kaip suprasti?
- Aš irgi susižavėjau tuo užrašu ant statulos. Kvailas buvau...
- Tu minėjai, kad iš čia galima ištrūkti. Kaip?
- Tai sunku, be galo sunku.
- Kaip?
- Reikia rasti kelią skiriantį tris pasaulius.
- Kur jis?
- Nieks nežino...
Man pasidarė labai baugu.
- Ar įmanoma iš čia ištrūkti?
- Nieks dar nėra ištrūkęs, bet bandyti verta.
- Kur mes skrendame?
- Ieškoti kelio atgal...