sapnai

Kai vakaras šnopuodamas praeina
ant mano palangės vysta gėlės
grakščiais reveransais, o mes
žiovulio genami laukiam kelionės

motina nekantraudama užsnūsta ant stalo
šypsodama liečia baltą suknios krinoliną
ir irias barstoma ryžiais
juodų vargonų gausme

Lovelėje trūkčioja vaiko pečiai
ant sienos trūkčioja medžio šešėlis
ir žiba kampe žalios katino akys;
lipnūs vaiko delnai mėlynių akvarele išsilieję

Senoji sustingus kampe
aristokratiškai virbalus laiko
ir virpčioja josios blakstienos,
kai plaukia gondola baltų įkapių prikrauta

mano akys užmerktos, kai einu pro save
pasivaikščiot naktiniu dangum
švelniom medžių viršūnėm
kol pradės sidabruoti rytai

ir taip kas naktį, vos vakarui prašnopavus
atostogos kitam būvy prasideda
tada praradę laiko nuovoką, visi
skirtingai merdėja su šypsenom veiduos.