Iš mergaitės gyvenimo „*“

Kikeno ji kaip visi, mergaitė inkariukuose, mėlynoje gelėtoje suknelėje.
Nuostabus vasaros kvapas, žiogai groja man ir tau  - nuklydo mintys jos šalin. Kai su šypsena vaide žaidė smėlio dėžėje. Jos laimei tereikėjo besišypsančių, mylinčių veidų.
  Prasiverė sukriošusios durys, jei jos galėtų kalbėti, sužinotum gyivenimo tiesų ir tu. Išėjo simpatiškas vyras, moterys jį mėgo, jos per aklos kad pamatytu koks jis žmogus, nors joms tai nebuvo įdomu. Bessišypsantis pasižiurėjo jis Sandros  pusėn, akyse galėjei užmatyti velnius, jej tu įžvalgus. Jis tolo į kitą pusę, tačiau ji labiau norėjo būti su tečiu, taigi paliko vaikus dėžeje, nenorėjo eiti ton pusėn tačiau per daug buvo širdyje. Šnekučiavosi, nors jiems sunku rasti kalbą, juk jis žiūrėjo žemyn į ją. Štai apleistas  troleibusų parkas, žmoniu nesimato čia, tačiau štai ten juodos durys, muzika sklinda iš jų, sumaišyta su balsais. Tėvelis pasakė:
Lauk čia greit sugryšiu, ne ilgiau kaip dešimt minučių. Beabejonių ji sutiko, aplink buvo šiukšlių krūvos, atsisėdus  ant nutriošusio suolelio. Juodosios durys stebėjo ją.
  Praeina žmonės susidomėjusiu žvilsniu pažvelgė į ją, pradingsta į niekur. Sandrai pasidarė nejauku, juk temsta, praėjo dešim ar dvidešimt minučių, nesuskaičiuojamai daugiau, kurgi jis? -  klausė ji savęs.
Pradėjo jausti skausmą širdyje, kaškas viduje sujudo:
Apsisuk! Keliauk namų pusėn. Štai už sienos kampo tėvas, tolyje keliaujantis namų pusėn, mergaitės žandu nuredėjo keletas ašarų. Ji dar čia, jis kažkur kitur.
  Mylėtoja kaip nei viana kita, nežinojo kas lauks jos ateityje.