Sniegena

Maža, sušalusi sniegena slėpėsi nedidukėje iš vaikiškos kėdutės lentučių sukaltoje lesyklėlėje. Tarp grūdų. Šildėsi, susisupusi į minkštas, pūkines plunksnas, paslėpusi raudoną, išsipūtusį pilvuką. Pažvelgus, atrodė kaip žvirblis. Tuo metu sėdėjau prie lango. Sėdėjau tykiai, bijodama net kvėptelėti.

Čia, mieste, viskas taip vienoda. Kiekvienas įdomesnis gamtiškas virptelėjimas priverčia suklusti. Bent pajausti. Čia, mieste, pas mus, tiek mažai sniego, o tiek daug dirbtinių gėlių.

Žvirbliška sniegena staiga pakelia snaputį, paknebena nuo miestietiškų žvirblių būrio likusius grūdus ir nuskrenda. Nuskrenda... Toli, toli.

Bet aš jau nežiūriu. Velkuosi paltą, užsimaukšlinu raudoną, su baltu kutu, nykštukinę kepuraitę (juk tuoj tuoj Kalėdos) ir išeinu. Greitai nusileidžiu laiptais. Esu tarp pilkų namų ir tuoj ištirpsiančių sniego sūkurių.

Nežinau, kur pasukti. Užsimerkiu. Kaip vaikystėje žaisdama, apsisuku tris kartus ant kulno ir dar neatsimerkusi patraukiu nežinoma kryptimi.

Einu paskendusi savo mintyse. Egoistiška? Bet kažkieno kito minčių neturiu.

Sankryža. Už jos reklama. Vienoj pusėj prekybos centras, kitoj kino teatras. Tačiau einu tiesiai, nors žinau, kad nieko gero ten nėra. Ten visiškai nieko nėra. Vien namai. Tokie pilki ir nuobodūs. Ir tokie panašūs į manuosius, bet kartu tokie skirtingi – slepiantys šimtus kitokių gyvenimų.

Aš visada prastai jaučiuosi eidama svetimu, tegul ir daugiaaukščių kiemu. Jaučiuosi besiveržianti į kažkokią svetimą erdvę.

Staiga pamatau mergaitę. Siūlo pirkti laikraščius. Papurtau galvą. Ir nueinu... Bet prisimenu Anderseno pasaką apie mergaitę su degtukais. Gal ją primena ir praeinanti kažkokia mokyklinio amžiaus panelė, besideganti cigaretę? Gana galvoti! Apsisuku ir lekiu. Gal dar nenuėjo? Gal nespėjo? Gal pasivysiu?

Uždususi pasiveju mergaitę su „kasdieninėmis naujienomis“:
- Gal gali parduoti tris laikraščius?
- Kuriuos? – paklausia manęs.
- Nesvarbu...
- Kaip tai?
- Na, taip. Paprasčiausiai. Nesvarbu. Man tik reikia trijų laikraščių.
- O kam?

Tai smalsumas! Koks jai skirtumas! Negi sakysiu, kad jų net neskaitysiu...
- Ai, šiaip neskaitau laikraščių, bet dabar nusprendžiau sužinoti visas pasaulio naujienas ir nežinau, kurie laikraščiai geriausi. Štai ir sumaniau nusipirkti kelis ir palyginti, - meluoju.
- Keista.
- Kas?
- Man taip dar nebuvo. Bet štai jūsų laikraščiai.

Paimu juos. Paduodu pinigus. Ne tik tiek, kiek reikia, bet tiek, kiek turiu. Ir nubėgu. Nulekiu. Bijau pamatyti jos šypseną, nors žinau, mergaitė su laikraščiais ją man dovanoja. Bijau svetimų žmonių šypsenų. Jos per daug įpareigoja.

Grįžtu namo. Įkišu laikraščius į spintelę tarp senų žurnalų ir kitų laikraščių, jų net nepavarčiusi. Įkišu ir vėl nueinu prie lango. Tuščioj lesyklėlėj vėl tupi mažytė sniegena. Taip panaši į žvirblį.

Aš niekam nesakysiu, kad ją mačiau. Tebūna tai mano maža paslaptis.