Iš ciklo „Krūtys“

Rimtyje įkalintos,
šimtus tūkstančių vakarų jos
peržegnotos, o tarp jų
alavinis Jėzaus
atvaizdas.
Meldžiasi krūtys vienatvėje,
vienuolyno varpams
                  gaudžiant.

* * *
Pasimetusios,
hormonų klystkeliuos
išnokusios kaip melionai
tranvestito krūtys 
žvelgia nuo scenos
ir į tave,
      ieškodamos
palankumo.


* * *
Sūrūs nuo ašarų
speneliai
įsirėmę į mylimojo
antkapį.
Jų
      liūdesys-
                juodas
lyg afrikiečio veidas.