mažuma

kokia maža esu
kvėpuoja tavo plaučių tūris
už durų stoviu
išeina miestai magistralės dūris
į mano tremtį
tavo laikiną buvimą
bandžiau užeiti
vėjas ranką atitraukė
kokia maža esu
tada dabar ir dar truputį būsiu
ir nežinau ar šiandien tau
nes tas laukinis giedras paukštis
nespėjo grįžti į namus anądien
dabar truputį girgžteli slanksteliai
nuo nugaros nuslysta saulė
taip noris nugyventi dieną
tarytum rytą vėl turėtum mirti
nepalieku savęs bet išneša
kokia maža esu
ir visad liksiu
ir nesvarbu koks tavo vardas
jis tik šešėlio žvilgsnis
staiga pakilo nerimas audra žaibuoja
su paukščiais atnešta liga
ir vėlei asistuoja
kokia maža esu
nereikia nieko klausti
sapnai vis tiek neleidžia nieko parsinešti
taip noris mirti nugyvenus nieką
aš niekada turbūt ir neužeisiu