PASLAPTYS 3 skyrius

Kad ir kaip Gordonas stengėsi dirbti prie to naujojo Stivensono kompanijos projekto, nesisekė juodai. Jo mintys buvo kaip niekada padrikos. Ar gali būti, kad tik dešimt tūkstančių svarų juos su Kler skiria nuo didesnio savarankiškumo? Juk gyvendami tolėliau nuo MakKerų jie galėtų pasvajoti ir apie vaiką... Gordonas šitaip troško kūdikio, tačiau bijojo uošvio reakcijos. It vaikas, svarstantis, ar sušlamšti svečiams skirtą saldainių dėžutę, ar ne, jis laukė kažkokio išganingo ženklo. Ir, gali būti, rado. Skelbimų rubrikoje...

- Ei, Gordonai. Kur dingai? - padėjo jam ant peties ranką Judžinas o'Henris, bendradarbis ir geras draugas. juodu su Gordonu buvo pažįšstami dar mokykloje. Ir, berods pats likimas sutvarkė, kad du bičiuliai, amžini piokštininkai ir mokytojų galvos skausmas, kartu įstojo į koledžą ir gavo darbus vienoje kompanijoje. - Na? Kurgi tu skrajoji?

- A.. Aš?, - lyg pabudintas iš sapno pratarė Gordonas. - Aš tiesiog mąstau ir tiek...

- Tikuosi, apie tą pervažą, tiesa? Nes pats žinai, jeigu nepristatysime jos laikui, stivensonas mums nuraus galvas ir pakabins vestibiulyje vietoj lempų gaubtų, o šalia puikuosis užrašas: „Dirbk gerai ir dorai“.

Ištaręs šią frazę Judžinas saldžiai nusikvatojo. Jis mėgo juoktis. „Geriau juoktis, nei verkti“ - tai buvo jo moto. Gordonas taip pat nusijuokė, tačiau be didelio nuoširdumo. Jam gyvenimas nebeatrodė juokingas. dabar jis jam buvo panašus į užaugusį liūtuką - kasdien vis tvirtesnį ir agresyvesnį.

- Na gerai, - atsiduso Judžinas ir padėjo šalin segtuvą. - dabar tu man, kaip geriausiam draugui, papasakosi, kas tave graužia. Supratai?

- Supratau. Bet mes...

- Jokių bet. Klausyk, Gordonai, juk tu puikiai žinai, kaip aš nekenčiu, kai žmonės, ypač mano draugai, slepiasi kaip vėžliai savo kiaute. šitiek laiko viens kitam viską išklodavom, o dabar mat jis sumanė nuslėpti.

- Gerai, tu teisus. Mane neramina santykiai su Kler tėvu. Ir finansai. ir būstas... Viskas, man viskjas jau čia, - nubrėžė liniją skersai kaklo. - Kartais ta kvaila trintis man baigia nusibosti. Kler mabnim nepasitiki, nesako to, bet aš jaučiu. Šįryt radau... Et, velniai nematė, gyvenimas dabar man primena š...

Judžinas atidžiai išklausė Giordono „raudą“. Ir šį kartą nė karto neįterpė kokios nors kandžios ironiškos pastabėlės, o tą jis labai mėgsta. Kartą Stivensonui aiškinant apie įmonės perspektyvas jis pasiūlė vietoje naujos programinės įrangos pirkimo susitvarkyti tualetus, mat darbo žmonėms reikia kur nors žmoniškai išsituštinti, antraip visa įmonė kvepėsianti tuom ką Gordonas laiko gyvenimu.

-Suprantu, šie dAlykai „užknisa“. Tačiau neimk taip į galvą. Ir nėra ko gyvenuimo lyginti su tuo, ką čia projektuojame, - pasakęs vėl nusijuokė, šį kart nuoširdžiai šyptelėjo ir Goronas. - Apskritai, turėtum džiaugtis, kad Kler vis dar su tavim ir, prisimink ji pasipriešino tėvui ir tekėjo už tavęs. Taip kad baik čia svaiščioti ir prisimink - viskas praeina. Ir krizės taip pat. Tai va. Ką ten radai tokio ypatingo?

- Parduoda namą už dešimt tūkstančių. Sakau, gal vertėtų paskambinti?

- Aišku. Griebk telefoną ir tvarkykis reikalus, aš tave pridengsiu, bičiuli.

- Dėkui, seni.

Godonas ištiesė ranką, tačiau Judžinas nusprendė draugiškai apsikabinti. Šis gestas buvo vietoj ir laiku. Gordonui reikėjo jausti draugo paramą.
------------------------------------

Nekilnojamojo turto kompanijos konsultantė mielai sutiko pasikalbėti su Gordonu apie namą Dubleine dvyliktą dienos. Tiesa, laiką pasiūlė jis pats, taip jau priimtina - jukl kas norės dirbti per pietus? žinoma, pasistengs „prastumti“ į kokią antrą ar trečią. Taip klientas įgauna pasitikėjimo, kad jis „vadovauja“, o firm, os darbuotojas - „taikosi“. Bet šįkart malonioji moteris kitame laido gale labai apsidžiaugė Gordono skambučiu ir sutiko susitikti lygiai dvyliktą.

Ir štai, Gordonas jau centrinėje „George Real“ būstinėje, laukia lemiamo pokalbio. Kaip jis taip padarė - nepasakęs Kler nė žodžio užsimojo įsigyti namą. Nieko sau pirkinys.

- Laba diena, jūs turbūt ponas Ričardsonas? - paklausė žavi blondinė. Saikingas makiažas ir šviesus lūpdažis ypatingai išryškino jos smulkų veidą. - Aš esu Johana Štain. Malinu susipažinti, - išiesė ranką.

- Man irgi, - Gordonas taip pat ištiesė savąją. -Jūsų pavardė vokiška?

- Taip, mano tėvas vokietis, bet gimiau čia, Škotijoje. Taigi, gal jau eikime prie laikalo?

- Žinoma... - Gordonas buvo įstikinęs, kad kažkur šią moterį jau yra matęs. Tačiau niekaip negalėjo prisiminti, kur ir kada.

Johana pakvietė eiti paskui ją į kabinetą. Šis buvo labai šviesus, sienos nukabinėtos įvairiausias diplomais ir sertifikatais. Akylas Gordono žvilgsnis spėjo užfiksuoti, kad Štain yra baigusi ne vieną koledžą ir laimėjusi bent dešimtį konkursų. Be to, kabinetas buvo idealiai sutvarkytas - gal dėl vokiško konsultantės kraujo - ir nė iš tolo nepriminė Gordono ir Judžino darbo vietų, verstų užverstų popieriais.

- Na va, pažvelkite, - Johana išėmė iš stalčiaus ploną segtuvą ir atvertė puslapį, kuriame puikavosi namo nuotrauka. - Ką manote?

Gordonas labai atidžiai įsižiūrėjo į fotografiją. Didžiulis pastatas, apsuptas akmeninės tvoros, apsuptas medžių ir vijoklių jam sukėlė keistą, nenusakomą jausmą. Rodės, jis „kvietė“ jį. Neįmanoma žodžiais nusakyti to jausmo, to iš kažkur atsiradusio begalinio noro užeiti vidun.

- Ką manote? - pakartojo Johana. Rodės, ji pajuto Gordoną apnikusį pojūtį.

- Jis.. Jis - nuostabus, - tartum nesavas atsakė Gordonas. - Tačiau man.. Man reikia pagalvoti...

- Žinoma. Tik nepamirškite atsakyti daugiausia po dviejų parų. Kitaip namą gali nupirkti kas kitas. Jūs - pirmasis. Neužmirškite šito. Pirmieji visada pataiko.
-----------------------------------

Išėjęs iš „George Real“ Gordonas prisėdo ant suolelio. Tik šiek bei tiek pasėdėjęs jis atgavo sveiką nuovoką. Ne, tas namas kažkos negeras. Jis jo jokiu būūdu nepirks... O gal visgi... Reikia, taip reikia pasitarti su Kler.

Įėdęs į savo automobilį Gordonas tiesiu taikymu nuvažiavo į MakKorų namus.