I: Žmogus ir nežmogus

Kažkur giliai, mažoje, aklinai uždaroje erdvėje. Kalba dviese - žmogus ir buvęs žmogus. Pastarasis, palinkęs prie ant grindų tįsančio žmogaus, akimis matuoja jo gyvybę. Šypsosi. Žvilgsniu permetęs nežinia iš kur ant sienų šokančius liepsnos šešėlius, iš visų jėgų spiria žmogui į rankomis pridengtą veidą.

- Aš neatsimenu... Dievaži, neatsimenu... - užkimusiu balsu sušvokštė žmogus.
- Kad niekas ir neprašo tavęs atsiminti. Tiesiog noriu, kad truputį pakentėtum. Atmintis grįš, bet tuomet, turėdamas pasirinkimo laisvę, rinktumeis būti spardomu šuniu, kuris nė nesuvokia už ką jį taip... - nutęsė nežmogus, pavaišindamas pašnekovą dar vienu spyriu, - bet, aišku, jos neturėsi.
- Išnyk! - sukliko žmogus.
- Jūsų noras - man įsakymas, - nusišaipė nežmogus, - deja, gerbiamasis, esate ne namie, todėl geriausiu atveju galiu parodyti duris. Bet Jūsų vietoje dar kiek pasinaudočiau mano siūlomu svetingumu...
- Užmušiu, į gabalus sudrąskysiu!.. - sukriokė žmogus sunkiai atsistodamas. Visas jo kūnas drebėjo, tačiau kruvinas veidas degė nežmonišku įniršiu, tad akimirkai žmogus ir nežmogus atrodė neįtikėtinai panašūs.
- Puiku, dar kiek pasistenk ir galėsiu be sąžinės graužimo leisti tau mane pakeisti. Žinoma... jei tik turėčiau sąžinę, - atvirai juokėsi nežmogus, matydamas konvulsijų tampomą oponentą, - bet šiai dienai, manau, užteks?
- Tu... - Kėlė kumštį ir balsą žmogus, aptemusiu iš įniršio protu.

Tačiau aplinka staiga pasikeitė. Vietoje tvankios mažos patalpos, žmogus pasijuto begulįs apsnigtose kapinėse. Nors buvo nepakeliamai šalta, apsivilkęs tebuvo juodu kostiumu. Viena ranka slydo šaltu antkapiu, kita iki pusės susmigusi į rausvą nuo kraujo sniegą. Žmogus nežinojo, nei kaip čia atsidūrė, nei kieno atminimą liečia jo mėlyna ranka. Kaip neregys jis išvedžiojo į akmenį įrėžtas raides: „Iliuzija“. Dar jautrumo galutinai nepraradusi kairė po sniegu užčiuopė daugiau nelygumų akmenyje ir jis kaip beprotis ėmė rausti, kol pasirodė užrašas. „Kai atsimerksi, tu neatsiminsi nieko gražaus, visas stebuklas slypės tame, kad daugiau niekad niekad nebenorėsi užverti akių“. Nė nežinodamas, kodėl, žmogus lyg nudegintas atitraukė rankas nuo antkapio, ir paklaikusiu žvilgsniu puolė dairytis. Iš karto jis nebuvo pastebėjęs gulįs ne ant kapo, o tuščioje jo duobėje. Nebuvo nei karsto, nei žemės kauburio šalimais. Tik antkapis ir tuščia duobė. Ir jis.
Šiuo metu akyse vėl šmėkščiojo raudonos sienos su liepsnų atšvaitais ir jis bėgo tejausdamas atšylantį kūną ir išsijungiantį protą. „Tu neatsiminsi nieko gražaus... Nieko gražaus... „

Deja, jis neatsiminė visiškai nieko.
Po kelių sekundžių išsekimo įveiktas žmogus krito prie pat išėjimo iš kapinių.
Pradėjo snigti.