PASLAPTYS 2 skyrius

Gordonas atvertė 2003 m. gegužės 18 dienos laikraščio „Harbour News“ skelbimų puslapį. Ir vėl rankoje laikė tą patį žymeklį bei netoliese buvo pasidėjęs telefoną - jei rastų kokį dėmesio vertą pasiūlymą, kurio jiems su Kler velniškai reikėjo - ypač dabar, kai jos tėvas pareiškė, kad sutuoktiniams pats metas susirasti savo būstą ir palikti uošvių. Taip visada - Gordonas privalėjo stengtis sudaryti Demjanui MakKorui kuo geresnį įspūdį, kad neprasidėtų didesni jų tarpusavio konfliktai, mat įšito Kler tiesiog negalėdavo pakęsti. Kler Gordonui rūpėjo labiau už viską.

- Kavos gersi? - paklausė Kler užsimiegojusiu balsu - tokiu, koks visiškai nestebina šeštadieno rytą.

- Taip.

- Su tėčiu dar nepasikalbėjai? Esu tikra, jei paprašysi, jis leis mums čia pasilikti dar kurį laiką... Supranti, kol tau pakels algą ir galėsime patys išsilaikyti...

Pokalbis su uošviu... Retai būdavo, kad Gordonas su juo pasišnekėtų nuoširdžiai. Beveik diena iš dienos tos pačios temos: darbas Stivensono firmoje, Kler gyvenimas, finansai, škotų nesėkmės futbolo čempionate... Ir nė žodelio, nė menkučio žodelyčio apie tai, kaip sekasi pačiam Gordonui, ką jis mano apie vieną ar kitą dalyką, apskritai apie gyvenimą ir jo vingius. Gordonui, anksti netekusiam tėvų tai buvo ypatingai svarbu. Deja, MakKoras to neįžvelgė.

- Ne, dar nekalbėjau. Žinai, Kler, kaip tik ieškau būsto. Manau, šiandien rasiu ką nors ypatingo.

- Taip, taip... Na, jei jau rasi, nepamiršk, kad ypatingam būstui ypatingų santaupų neturime, gerai, brangusis? Aš suprantu, kad tu nori kaip geriau, bet mūsų svajos ribotos, pats žinai.

Gordonas ieško kažko ypatingo... Ką gi jis gali surasti tokio jau ypatingo gaudamas penkis šimtus svarų? Ir kodėl jis vis stengiasi kad ir netiesiogiai, bet pasipriešinti tėčiui - šito Kler neghalėjo suprasti. Žinoma, jis stengiasi atrodyti esąs tikras vyras, ką jau, TIKRAS VYRAS, toks, kokie patinka ir įtinka MakKorų giminės TIKRIEMS VYRAMS. Turi slėpti savo jausmus, nepaisyti nieko, išskyrus gerą vardą ir garbę. Tai taip. Todėl Kler ir turi sėdėti užsidariusi namuose, kaip ior jos mama - dirbti MakKorų žmonoms griežtai draudžiama. Ir jokios kalbos apie lygiateisiškumą ir emancipaciją čia nėra toleruojamos.

- Štai, pažvelk, - pakvietė Gordonas Kler, rodydamas žymėklio galu į „George Real“ firmos skelbimą. - Gali patikėti tuo, kas čia parašyta?

- Hm... Taip... Nekilnojamojo turto agentūra „George Real“ siūlo pirkti ilgaamžį namą lengvatinėmis sąlygomis. Esame tikri, jog Dubleino pakraštyje esantis namas su nemažu sodu turėtų padėti išsipildyti jūsų svajonėms-savo būsto svajonėms. Kaina: 10 tūkstančių svarų. Išsamesnė informacija... Ką?, - negalėdama patikėįti savo akimis, Kler dar kartą atidžiai perskaitė skelbimą. Kaina ją, kaip ir Gordoną, tiesiog pribloškė. - Ar čia tikrai parašyta „dešimt tūkstančių“?

- Na, taip. Gali būti, jog įsivėlusi spaustuvės klaida. Bet kuriuo atveju, Kler, manau, verta jiems paskambinti, ką sakai?

- Tikrai? - paklausė ji toli gražu ne tokiu optimistišku ir uždegančiu balsu kaip Gordonas. - Negi tikrai tuo tiki? Gal  čia tikrai klaida, o paskambinęs nieko nepeši, be to, dar labiau užrūstinsi tėtį, kai jis gaus sąskaitą už telefoną.

- Bet juk pabandyti nedraudžia joks Mak Korų Respublikos įstatymas, tiesa? - paklausė jis ironiškai. Šis Gordono žingsnis Kler visiškai nepatiko, mat ji, kaip ir kiti MakKorai buvo realistė, o tėvo autoritetas - tikrai didelis ir daug ką reiškė.

- Bandyk. Tik nepamiršk, kad net ir tų dešimties tūkstančių mers neturime, tad daug vilčių nėdėk. (Jei tas namass jau toks pigus, tai turbūt sugriuvęs, arba tuojngriūsiantis, geriausiu atveju avartinės būklės).

- Gerai, paskambinsiu vėliau, turiu lėkti.

- Kur lėkti? Į darbą? Šeštadienį?

- Taip, Stivensonas man ir Lorensui užkrovė kalnus darbo. Bet pažadfu grįžti iki vakarienės, Kler.

- Gerai, sėkmės.

Jie pakštelėjo viens kitam į skruostą, Gordonas paėmė lagaminą ir išėjo. Tuo tarpu Kler atsistojo prie virtuvės lango ir stebėjo savo vyrą, skubiai paliekanti MakKorų rūmus.
----------------------------------------------

Tuo pat metu kitoje Škotijos dalyje - Edinburghe, Frenkas O'Johanas paėmė į rankas naują pasą, padirbtą visišklai nepriekaištingai, sumokėjo savo bičiuliui nemažą sumą, sėdo į automobilį ir nuvažiavo į oro uostą. Palikęs neužrakintą prie vartų (tegul ima kas nori, jam neberūpi), jis įėjo į vidų ir maždaug po dešimties munčių sėdėjo lėktuve, skrendančiame į Glazgą. Jo lagamine buvo paslėpti trys pistoletai, didelių kyšių dėka lengvai sklraidinami visoje šalyje.