Tamsoje visi kampai aštrūs

Nerėk.
Tai nebuvo pirma mintis. Pirma mintis buvo: be abejo, išliko tikimybė, kad jie galėjo ką nors suuosti.
Paskui Džoniui į nosį smogė pasibjaurėtinas smarsas ir jis žiauktelėjo. Žiauktelėjo kaip niekad tuščiai – Džonio skrandis visada buvo silpnas, bet dar niekada nebuvo toks tuščias.

Kada aš valgiau? Bet tai nebuvo pirmos svarbos reikalas, šitą Džonis suprato iškart. Skrandis protestuodamas suspazmavo, tačiau suvokdamas, jog rimtos bėdos tai jam pridaryti negali (garbė Dievui ir tam asilui Ly, suėdusiam viską! ), Džonis nekreipė dėmesio. Jam reikėjo būti atidžiam ir neapsikvailinti.
- O tas pasitaiko dažnai, Džoni, berniuk, - sududeno jis pusbalsiu, mėgdžiodamas tėvą.
Dabar, kai išsiaiškino su savimi, Džonis galėjo leisti sau trumpai pasigėrėti Fredžio išmone. Juodi šiukšlių maišai, glotniai aptempę draugus, tvarkingai gulėjo palei vieną rūsio sieną. Kūnai sudėti dviem aukštais, taupant vietą.
- Šaunuolis Fredis, - nusišypsojo Džonis. Skrandis laikinai nurimo.
Apskritai paėmus, rūsys įrengtas visai skoningai. Laisvai galima pastatyti stalą ir retkarčiais susirinkti kelioms pulo partijoms. Mintis sužavėjo Džonį. Visai kaip senais laikais, nors jie niekada nežaidė pulo, bet retkarčiais susirinkdavo paklausyti muzikos ar panašiai.
Pirmiausia teko ištįsti viršutinę kompaniją, tai nebuvo lengva. Tačiau kai atėjo eilė apatiniams bičiuliams, Džonis pasijuto išsunktas. Jis kilstelėjo vieną iš tų juodų, šiugždančių maišų ir tuojau pat metė atgal. Maišas bumptelėjo kažkaip bukai, beveik su nuostaba, ir tai prajuokino Džonį. Jei maišas būtų turėjęs akis, jos būtų buvę iki kraštų sklidinos nuostabos.
- Taip, bičiuli, tau teks palūkėti akimirką kitą, kol dėdė šiukšlininkas atsipūs kaip reikiant.
Džonis klestelėjo ant senu kilimu užtiestų grindų ir susidėjęs rankas po galva atsilošė. Rūsyje vėsu, tai buvo itin naudinga, turint omeny kompaniją, kuri šiandien jam palaikė draugiją. Nuo lubų ant pliko laido karojo neišvaizdi lemputė. Ji svyravo į šalis ir Džonis patenkintas sekiojo akimis šviesos kamuolėlį. Kol durys trinktelėjo. O šviesa užgeso.

Be abejo, išliko tikimybė, kad jie galėjo ką nors suuosti. Tokia buvo pirmoji Džonio mintis, kai jis gulėjo ant grindų, vis dar pasikišęs rankas po galva ir sąlyginai atsipalaidavęs. Paskui plūstelėjo tas dvokas ir baimė. Panika užšoko ant jo tarsi ant grynaveislio ristūno ir atsakančiai sumygo pentinais. Džonis norėjo užstaugti, tačiau tada iš atslenkančio beprotybės vandenyno iškilo antroji mintis, iš pažiūros panaši į plūdurą su lempele, žinote? Linksmi tokie įrengimėliai. Džonis išgirdo žingsnius viršuje ir suprato – geriau nerėk.
Iš gerklės neišsiveržė riksmas, tik kimus mykimas, skirtas nusakyti skrandžio spazmo sukeltam skausmui. Atsitiesęs Džonis susimąstė. Bet tik akimirką, nes tokiame dvoke, kokiame šiuo metu lindėjo Džonis, mąstyti buvo stačiai neįmanoma. Šiaip ar taip panika pasitraukė, liko tik natūralus nepasitenkinimas, truputį virpančios kinkos ir šleikštulys, kuris, tačiau, ėmė viršų.
- Velnias! – sušnypštė Džonis. – Drauguži, liaukis dvokęs. Gal maišas praplyšo?
Ši mintis prajuokino Džoni, dvievaži, jis nebuvo silpnų nervų vaikinas.
Žingsniai viršuje priartėjo ir Džonis sustingo. Dabar tas kažkas paspaus šviesos jungiklį, atidarys duris ir ims leistis žemyn. Tada Džonis jam ir parodys. Patenkintas savo puikia strategija ir taktika Džonis palindo po laiptais. Savo dideliam džiaugsmui jis pastebėjo, kad ten dvokė menkiau.
Tačiau neįvyko nieko panašaus. Žingsniai netikėtai atgijo ir nutolo, o Džonis vis dar stovėjo po laiptais jausdamas, kaip dvokas lipte limpa prie jo. Atrodytų tiek laiko prabuvęs toje smarvėje jis turėtų priprasti, tačiau, o draugai ir bičiuliai, lavonų dvokas, puvanti tavo bendrarūšio mėsa, nėra iš tų kvapų, prie kurių priprantama. Džonis tai suprato. Ir tai jo nedžiugino.
- Išėjęs turėsiu lėkti namo ir persirengti. Gal netgi palįsti po dušu, jus prakeikti puvėsiai! – širdo jis, stovėdamas po laiptais.
Džonis laukė ilgai, bet žingsniai daugiau nepasirodė. Tai jo nestebino, bet truputį baugino tamsa ir smarvė, nes ilgainiui Džonis ėmė jaustis nelyginant palaidotas bendrame kape.
- Bet aš dar nemiręs, o draugai ir bičiuliai, - sumurmėjo Džonis. – Ir man čia toli gražu ne vieta. Kaip beje ir jums, mielieji. Manau, šiukšlininkas pasirengęs tęsti darbą.
Dabar beliko tik patamsyje užsirioglinti laiptais ir uždegti šviesą. Džonis vikriai išlindo iš po laiptų, puikiosios savo slėptuvės, ir elegantiškai, kiek tai buvo įmanoma visiškoje tamsoje, beveik nekliūdamas už pakopų ėmė kopti aukštyn.
Džonis nebuvo silpnų nervų vaikinas. Vaikystėje jo vos nesuvažinėjo traukinys. Tai įvyko bežaidžiant ant bėgių, kai Džonio koja įstrigo, o visi berniūkščiai persigandę išsilakstė. Štai tada Džonis ir suprato, kad panika niekuo nepadės ir vienintelis dalykas, kurį reikia daryti tokiais momentais – šaltakraujiškai mąstyti. Blaiviai mąstyti. Jei tai jį išgelbėjo nuo akistatos su traukiniu, turėjo išgelbėti ir dabar, tamsiame rūsyje, pilname lavonų.
- Nagi, - sumurmėjo Džonis, kai ranka nusileido ant durų rankenos. – Šiukšlininkui metas į gryną orą.
Jis nuspaudė rankeną ir užgulė duris. Tada dar paklebeno rankeną ir ėmė daužyti duris. Tada pradėjo šaukti.
- Ei, ei! – šaukė Džonis. – Žinau, kad tu ten!
O tada laiptai subirėjo.