Persiko puselė

Argi paprastą kaip sąsiuvinio langelis dieną galima tikėtis susidurti su keistenybe?
Štai - Ana Juoka.
Užėjo ji antradienį į mažą kavinukę. Net ne mūsų senamiesty, kur, neva, didžiausia tikimybė šiais laikais sutikti kokią neįprastybę ar kelis nusmurgusius stebuklus.
Kavinukė stovėjo niekam nežinomo miestelio pakrašty ir buvo netikėtai rafinuota. Čia, pasirodo, buvo galima užsisakyti ko tik širdis geidžia: keptų kaštonų, austrių geldelių, įmantriausių pyragaičių, barstytų riešutais ir, matyt, pačios dangaus manos trupinėliais...
Anos Juokos širdis geidė puodelio kakavos. Tiesiog. Ir jai atnešė! Mažam indely su įmerkta cinamono lazdele.
Ana Juoka, kaip visada, įsitaisė kamputyje prie lango. Nusiteikusi stebėti kieme augančio riešutmedžio lapų virpėjimą. Na, ji tokiuose dalykuose ieško jai vienai tesuvokiamos prasmės ir grožio. Ir randa, beje. Tik nesugeba sklandžiai nupasakoti savų atradimų.
Virst durys. Į kavinukę įėjo dar viena mergaitė. Ji taip pat kažko užsisakė. Atsisėdo kitam kampe, prie lango, pro kurį buvo matyti saulėje marguliuojantis tvenkinys. Juoka Ana žvilgtelėjo akies kampučiu į mergaitę. Kažkur matyta.
Ar aš jos nesapnavau?
Gal mudvi kartu kur nors mokėmės?
Gal buvom susidūrusios pilnutėliais vežimaičiais prekybos centre ir atšokusios iš netikėtumo?
Mergaitei atnešė desertą - plaktos grietinėlės su vaisiais ir šokolado drožlėmis. Atsidėkodama ilgšiui padavėjui mergaitė šyptelėjo. Taip skaisčiai ir maloooniai, kaip temoka... Ana Juoka!
Ana Juoka užspringo paskutiniu, gardžiausiu, kakavos gurkšniu. Ėmė kosėti. Iš akių ištryško ašaros. Paskui apėmė baimės, nesuvokimo, kone pamišimo jausmas. Ana Juoka ryžtingai pašoko, pribėgo prie mergaitės, trinktelėjo suspaustais kumščiais į staliuko marmurą ir sušuko:
- Prašom pasiaiškinti!
Mergaitė ramiai žvilgtelėjo. Šaukšteliu atgnybo persiko puselę ir įdėjo į Anos Juokos burną. Prasivėrusią iš nuostabos.
- Skanu? - paklausė ji Anos Juokos balsu.
- Juk tu - tai aš! - tarsi nebūtų buvę skanu, kiek per garsiai sušuko Ana Juoka.
- Visiškai teisingai. O aš - tai tu.
- To negali būti!
- Taip, to negali būti.
Mergaitė staiga atsistojo, per langą išlipo į kiemą, kiek įsibėgėjo ir lengvai šoktelėjo į vandenį. Nė purslas neištryško.
- Ar ji grįžo? - paklausiau Anos Juokos jau trečiadienį, jau namuose, ardydama kanarėlės geltonumo megztinį, tokį ryškų, jog reikia prisimerkti į jį žiūrint.
- Ne! - piktai atšovė ji. - Net nesiteikė. Iš tos nevilties surijau jos deserto likučius ir pati, išlipusi pro langą, parėjau namo. Pėstute. Dvidešimt kilometrų.
Nejučia šyptelėjau, bet sugavusi priekaištingą Anos Juokos žvilgsnį, tučtuojau susitvardžiau.
- Klausyk, - pratariau. - Gal tu sutikai savo neigiamąją asmenybės dalį ir dabar... dabar... kai ji nusiskandino, galbūt tau bus lengviau, na, žinai, bet kuriam iš mūsų patiktų, kad visos vidinės bjaurastys staiga imtų ir išnyktų, o tu vaikščiotum spindintis kaip ką tik nušveistas virdulys, tviskėtum nuo tyrumo ir gerumo, ir...
- Kokios bjaurastys, Mergaite? Kokia neigiamoji dalis? Ar tu nori pasakyti, kad aš... kad manyje ir!.. - čia Ana Juoka netikėtai paspringo kažkokiu žodžiu, ėmė kosėti, teko ją girdyti vandeniu,  kumščiu pastuksenti į nugarą ir t. t. Greit mudvi pamiršom apie ką buvom kalbėjusios ir išėjom pasivaikščioti.
Tik vėlai vakare, prieš užsnūsdama išgirdau, kaip ji, sėdėdama savo žaliajame fotelyje niurnėjo:
- Ir viskas tokią paprastą... tokią eilinę dieną!
O po kelių minučių, gilų sukrėtimą patyrusios būtybės balsu:
- O gal Mergaitė ir buvo teisi. Man visai nepatiko toji... Ana Juoka. Baisi koketė. Ir akivaizdžiai kvaila.