Jūros kriauklė

Pajudina jūros vanduo įsūrėjęs,
Pazulina smėliai iš gelmių išlipę
Tą lemtį man skyrė patsai įkūrėjas
Su jūra siūbuoti nerimstantį klipą

Tik retkarčiais vaiko rankelės sugriebia
Ir klauso nerimstančios jūros ošimo
Nei didelio džiaugsmo, nei meilės beribės,
Lyg būčiau pasauly nei buvus, nei gimus

Tik savąją aurą aš kartais paglostau
Kad jūrinių nuotykių teko patirti
Ir perlą auginti karališkam sostui,
Ir delne sušilti, ir skaudžiai numirti

Nuo bėgančio smėlio man veidas nubluko
Jaučiau, kad gyvenimas baigiasi greitai
Viduj mano auros gyveno krabiukai
Paėmę mane kaip vestuvinį kraitį

Vienintelę žnyplę kaip vėliavą kokią
Jie kelia į viršų ir smeigia į priešą
Ir krabai kaip žmonės ir skirias, ir tuokias
Moralę kai popieriaus skiautę suplėšę

Aura manoji kaip skydas kareiviui
Kaip laimės pilis didelė ištaiginga
Vienkojis krabelis sudurstytas, kreivas
Be vingių keliauja ir niekur nestringa

Tik sūriosios bangos skalauja ir mėto
Ir mena, kad niekams tiek laiko paleidau
Bet aura paliko kaip kriauklė dėmėta
Ir liūdesį mano tuštybės išsklaido