Paslaptys I

Prologas

Įrašas iš Dubleino policijos nuovados įvykio 1904 m. birželio 14 d. tyrimo išvadų:

„Rasti pono Svitsono ir jo žmonos bei penkių vaikų palaikai netoliese namo esančiame fontane. Įtariama, kad juos nužudė psichiškai nesveikas asmuo, čia dažnai lankydavęsis ir aiškindavęs apie „blogą vietą“ - Fidžerladas Džeksonas. Šiuo metu jis yra sulaikytas ir, jei bus įrodyta kaltė, jis bus viešai sušaudytas“.

Karieta buvo Svitsonų tarnaitė. Visą naktį ji nesudėjo bluosto kankinama kažkokių keistų minčių - su baime sumišusios nuojautos, kad šeimininkams kažkas gresia. O jeigu ją prigasdinęs senis Džeksonas buvo teisus - kas tada? Jeigu jie tikrai gyvena name, pastatytame ant... Ne, ne jokiu būdu, juk tai tėra paistalai... Bet jų mažyliai... Ne, negali būti, juk jis melavo...

„Nieko nebus“ - tarė ji sau ir nuskubėjo namo link. Neatsakė į sergančios motinos klausimą, kur taip vėlai išsiruošė, kokiu reikalu trenkiasi į miestelio pakraštį tokią vėlyvą valandą. Tačiau ji žinojo, suprato, kad turi ten būti, suprato, kad Svitsonams gresia kažkas, ko ji negali paaiškinti.

Pamėkliškoje mėnulio šviesoje Dubleino gatvėmis lakstanti jaunutė moteris atrodfė it paklydusi vėlė. Štai, ji pargriuvo - išsitiesė visu ūgiu priešais bažnyčią. Gal tai ženklas? Gal Dievas nenori, kad ji lėktų į tą nelemtą namą?

Bet nuvijusi visas mintis ji vėl susitelkė į vieną tikslą - kuo greičiau atsidurti Red Meseryje - taip viertiniai vadino vietą, kurioje Svitsonai buvo įsikūrę. Jaui visai nedaug - štai, štai, už ka;nelio ir galima:

- O VIEŠPATIE! - riktelėjo Karirta.

Nuo namo sklido keistos spalvos, gal labiausiai panašios į balsvą, šviesos šuoras. Rodos, jis mąstė, rodos, ją pastebėjo ir jau lekia, kad... Tačiau ne, iki Karietos jis neprisiartino ir paskendo naktyje. Tad ji, kad ir siaubongai bijodama, nubėgo link Red Meserio.

Kiemo vartai buvo atlapoti, tad ji tyliai įžengė. Aplink nebuvo girdėti nė menkučio garselio - nė menkutėlyčio gyvybės ženklo. Rodės, čia niekas negyvena, negyveno ir, galbūt, negyvens. Milžiniški vijokliai kažkaip rodėsi dar didesni, užimantys didesnę namo dalį. O languose,. kurių nedengė augalai - nė menkučio žiburėlio, nors šeimininkai visada laikydabvo uždegtas žvakes - mat jiems patiko šviesa.

Staiga Karieta išgirdo kažką bėgant. Kas tai? Gal vagis, plėšikas, atlapojęs šiaip sunkius vartus? O gal tiesiog pasilydęs gyvūnėlis? Aišku viena, jis sode už namo. Sukaupusi paskutinius drąsos ir logikos trupinėlius ji tyliai nusloūkino link fontano - didžiausios sodo puošmenos. Ir staiga jai prieš akis iškilo paklaikęs to paties senio - Džeksono veidas:

- Aš tengiausi juos atkalbėti... jie neklausė... jie... juos nužudė, aš sakiau, kad nužudys... - jis sugriebė Karietos ranką. - Jis nori dar... Jam reikia... moterų ir vaikų kraujo... tu,  aš... mes..., - parodė pirštu fontano link, ir Karieta išvydo negyvą šeimą, išniekintą - išplėštomis akimis, nukirstom, is galūnėmis, apvyniotus vijokliais...

- ŽUDIKAS, - sušuko ji ir nesiliovė kokias dešimt minučių. Iš skausmo ir siaubo ji nepastebėjo, kad Džeksonas paleido jos ranką ir kažkur nulėkė. - ŽUDIKAS. - Šis garsas prikėlė šiek tiek atokiau gyvenantį MakFreizį. Atlėkęs į Red Meserį jis išvydo priešais fontaną suklupusią ir nagais susidraskiusią veidą moterį bei negyvus kaimynus.