Aš griūvantis skardis
Galvoj minčių baisiausia kirbėlynė
Per molį, žvyrą, akmenų luitus
O ten toliau žaliuoja pievų plynės
Ir mirga upės vieškelis platus
Gyvieji spaudė mano kaktą dubią
Tarytum medžių judančiom šakom
Ir ąžuolai žievės raštu įgrubę
Lyg pasiduoti rankom iškeltom
O apačioj, kur alma prisišliejus
Vandens verdenė slenkanti smarki
Sumaišius saulę, naftą ir aliejų
Vis plaunu savo mėlynas akis
Kada gyvieji išsiurbia man syvus
Ir išretėja kaulai gilumoj
Tas skardis aptrupėjęs ir senyvas
Nuskęsta savo netekčių glumoj
Ne ašarom neplūsta jo molynai
Nevirpa kūnas drebuliais mirties
Tik šaknys išlakiųjų ąžuolynų
Netenka ramumos ir atspirties
O kai po šalčių iš žiemos paklodžių
Išsiveržia triukšmingas šurmulys
Ir visą šlaitą minkština ir skrodžia
Ir iš dangaus kelias paras palys
Tada molynai pasileidžia smukti
Mažom drumzlelėm krenta iš viršaus
Nėra vilties tam skardžiui išsisukti
Lyg pasmerktam, kurį tuojau nušaus
Jis su visais medynais griūva upėn
Užpildamas jos vagą ir gelmes
Ir srautuose gyvenimas suklupęs
Užgesta kaip liūdna baigtis sakmės
Bet viskas čia paliko kaip stovėję
Nes pievų plotams pabaigos nėra
Vėl naują gruntą šiurinėja vėjas
Ir sėkla dygsta laimei atvira
Vėl lig kitos pavasarinės šventės
Kukuos gegutė, duobs lizdus kirliai
Žaliuos vėl stačias ir saulėtas krantas
Įspaustas į pasaulį realiai