Ont pamato

Barbė īr ne piestė, nuors negal važioutė
Nier nē kuokiū ratu, ne arklioka rauda
Bet kuojieliu sava nežad dar padžiautė
Ė akim i tuoli tonkē vėn pašauda

Kou jau rēk i kopra ikabėnus tempas
Vakar prisivėlka gīvšakiū berželė
Kol reikiejė degtė žibalėnė lėmpa
Rėša pėrtėi šloutas ė unt aukšta kielė

Anā tas darbielis i pat dūšė skvarbas
Žalomo ė darbo truopnē surīkiuoto
Jug gera šloutelė kāp ė švėntas verbas
Tor savie turietė kveponti akouta

Ne tiktā unt soulo če kėimelie siedint
Bet ka jostum džiaugsma karštie nusiplakės
Ka prīš kėta žmuogo tau nebūtom gieda
Ė išejos rėngtėis ka švėisietom akis

Jau surinkus šloutas Barbė ēt i truoba
Tēp lėngvā kviepoujės vakarou pritemos
Klaus savi kāp reikint vėskou apsiliuobus
Kažėn tuoki darba a pagėrtom mama?

Ė mėnotė kėta kėimė pasitrīnus
Palīdiejė saulė už miškieliu krimtont
Iš darželė kvietku kvepontiū priskīnus
Nutarė ka laiks jau duris užrakintė

Žėnuomās pri luovas atsiklaupus maldā
Sukalbiejė sava artėmėms atmintė
Ė ka nakti mėiga nieks nedrumstom saldė
Rītė atsibosto tik aušrelē švintont