Mokyklinis Košmaras (2 dalis)

Kai pasakiau receptą, skaičiai mandagiai atsisveikino ir pasiūlė man dar kada nors pasisvečiuoti. Aš atsisakiau, nes per sapnus daug ką turiu nuveikti. Skaičiai apsimetė jog labai nuliūdo, bet jie labai prastai vaidino ir tai mane labai įžeidė. Su jais, net nesinorėjo atsisveikinti, bet iš mandagumo atsisveikinau. Juk aš ne koks vandalas kuris vien trainiojasi gatvėse. Atsisveikinęs įsižnybiau sau į skruostą ir atsidūriau visai kitoje erdvėje. Pabudau? Ne. Gerai apsižvalgęs supratau, jog esu vokiečių kalbos kabinete ir gerokai ūgtelėjęs, bet vis dar ne reikiamo dydžio. Košmaras dar nesibaigė... Prie manęs priėjo milžiniška, šiaudinė lėlė ir stiprai apkabino mane.
- Chvazamonda, čia tu? - nustebęs paklausiau.
- Tu vis dar mane pameni? - atšovė lėlė.
- Pamenu, pamenu, - sutrikęs pralemenau, - O tu mane ar pameni?
- Kiekvieną naktį galvoju apie tave... Galvoju kaip tave nugalabyti! - suriko lėlė ir griebusi mane už gerklės, iškėlė gal kokius penkis centimetrus į viršų. - Žinai kodėl prakeikta vokiečių kalbos mokytoja atėmė mane iš tavęs? Nes tu vien  savo smulkiom, kiauliškom akutėmis žiūrėjai į mane  ir kartojai: „ aš tave myliu! „. Aš čia gyvenau antisanitarinėmis salygomis! Iš gražuolės gulbės virtau bjauriuoju ančiuku. Atvirkštinis procesas! Net tu manęs nebeatpažįsti, o gal tu nebeatsimeni manęs?
- Ne, aš tave kuo puikiausiai atsimenu, - pamelavau.
- Turbūt tu prisimeni, nes kitaip manęs čia nebūtų. Tik kodėl aš košmare? - paklausė lelė ir nužvelgė mane šiurpiu žvilgsniu.
- Eeee... Nežinau.
- Kodėl tavo rankos dreba ir tu taip prakaituoji? Užuodžiu baimės kvapą. Nors, ne turbūt kalti mano receptoriai.
Tyla. Man ėmė labai trūkti oro.
- Kodėl tu toks paraudęs?
- Oro! Oro! - ėmiau panikuoti.
- Manau, kad jau galiu tave paleisti.
Kai mane paleido, pirmąsyk gyvenime supratau koks svarbus žmogui yra oras.
- Ar tu mane vis dar myli? - paklausė lėlė ir pažvelgė man į akis.
- Myliu, - atsakiau.
- Apsikabinkime ir parodykime kaip abu viens kitą mylime! - sušuko lėlė ir taip stipriai „apkabino“, jog net kaulai trakštelėjo. Kai pagaliau ji mane paleido iš savo  „mirties gniaužtų“ paklausė:
- Ką jautei?
- Skausmą, - atsakiau ir ėmiau dejuoti.
- O meilę ir džiaugsmą? Tai ką jautei anksčiau, tai išnyko? Tu suaugai, - pasibaisėjo lėlė ir pravirko.
- Na teks su tuo susitaikyti. Nebūk maža mergaitė, neverk, - bendžiau ją paguosti, nes kažkaip nemaloniai pasijutau.
- Nepamokslauk! Aš didelė ir be galo protinga! – supyko lelė.
- Dabar jau vaidini didele ir protinga, o ką tik verkei. Aš niekada tavęs nemėgau. Tave padovanojo mano senelė. Ji manė jog gims berniukas. Apsimečiau jog tu man patikai. Niekada tavęs nemylėjau, - prisipažinau.
- Tai tu manęs nekentei? – susijaudinusi paklausė lėlė.
- Tu buvai skirta mergaitei. Ne man.
- Už tai aš tau neatleisiu! - sušuko lėlė ir pakėlusi mane sviedė maždaug dešimt metrų. Aš atsitrenkiau į stalo kampą ir nukritau. Kai atsipeikėjau lėlė jau buvo šalia ir įniršiusi nuolat mane stebėjo. Kai aš bandžiau atsistoti, ji man sutrukdė.
- Aš tik norėjau pas tave sugrįšti. Aš nenorėjau tavo sapno paversti košmaru, bet teks! - suklykė lėlė ir viskas aplinkui nusidažė juodai. Aš iš visų jėgų stengiausi neparodyti baimės.
- Patikrinsim ar vokiečių kalbos pamokos davė bent kiek naudos. Aš čia besedėdama kampe išmokau visą kalbą! Vos per tris metus. Tu turėtum žinoti kaip vokiškai šuo?
- Nežinau, - prisipažinau aš.
- Mokytoja?
- Nežinau!
- Klasė?
- Nežinau.
- Knyga?
- Gal liausies mane tardžiusi! - neištvėriau.
- Čia aš pasakysiu kada bus gana! O dabar pristatysiu savo draugus. Buratinai! Pou! Miki! Vilke! Kvanka! Barbe! - pakvietė juos vardais lėlė ir visi mikliai sustojo prieš mane.
- Neblogą kompaniją radai, - pagyriau lėlę.
- Tai pati geriausia komanda visame pasaulyje! - sušuko Pinokis ir jo nosis paaugo penkis centimetrus.
- Pinoki, baik daryti mums gėdą! - pasipiktino peliukas Mikis.
- Kaip nuostabu, kad visi mano vakystės mėgstamiausi herojai atgyjo! Jei būčiau mažvaikis pulčiau jus bučiuoti, bet deja aš jau ne vaikas.
- Nuostabu! Nes nuo 12 metų ir vyresniems negalima manęs liesti, - apsidžaugė triušis Kvanka.
- Aš nekenčiu didelių vaikų. Jie ignoruoja „Teletabius“. Pulkim jį! - sušuko Pou.
Aš ėmiau bėgti, žaislai puolė mane vytis. Po trijų minučių aš jau buvau įkalintas žaisliniame narve.
- Barbe, saugok nenaudėlį, o mes tuo metu aptarsime ką  toliau su juo daryti, - įsakė lėlė ir nuėjo su kitais žaislais, palikdama mane su Barbe vienus.
Aš netikėtai sugalvojau nuostabų planą ir aš nedelsdamas pradėjau jį vykdyti:
- Barbe, kaip manai kodėl tave su manimi paliko vienus? - paklausiau aš.
- Gal dėlto, nes manimi pasitiki, - atsakė Barbė.
- Ne, nes ji tau pavydi grožio!
- Tikrai? - suabejojo Barbė.
- Pažvelk į ją. Juk ji tokia bjauri, o tu gražiausia lėlė pasaulyje. Ir kaip manai kodėl ji mus paliko?
- Kodėl?
- Nes nenori tau pasakyti planų.
- Kokių planų?
- Juk jie galėjo mane palikti vieną. Iš čia neįmanoma pasprukti!
- Įmanoma. Grotos nėra tokios tvirtos kaip atrodo. Jos nuo smūgių sulūžta.
Aš pasiekiau savo tikslą. Dabar beliko atsikratyti kvailos Barbės ir jau žinojau kaip tai padaryti.
- Tu juk galėtum kuo puikiausiai gyventi viena.
-  Viena? Šitoje klasėje? Abejoju...
- Nebūtinai šitoje klasėje. Tu galėtum pabėgti ir valdyti visą šitą mokyklą. Būtum žaislų karalienė.
- Bet aš neturiu rakto, o durys užrakintos ir …
- Raktas yra mokytojos piniginėje, kuri guli ant palangės.
- Ačiū. – padėkojo Barbė ir linksmai nušokovo link palangės.
- Buvo lengva kaip du kart du! O dabar pats metas  ištrūkti iš narvo, - tariau sau ir pradėjau iš visų jėgų daužyti narvo grotas.
Po penkių minučių sunkaus darbo aš ištrūkau į laisvę. Nusprendžiau paspęsti žaislams menkus spąstus. Pasiėmęs reikiamas priemones, pradėjau darbuotis. Sukūriau gana paprastus spąstus. Man tereikės laikyti virvę, tol kol žaislai atsidurs vietoje pažymėtoje iksu, tada paleisiu virvę ir ant jų užkris maišas sveriantis kelis kilogramus. Taip ir atsitiko praėjus vos kelioms minutėms nuo spąstų paspendimo. Tik toje žaislų krūvoje įkliuvusioje į mano spąstus, nebuvo vieno žaislo – lėlės. Ji stovėjo man už nugaros ir kai aš atsisukau mane puolė. Kova buvo įnirtinga, bet truko neilgai. Aš turėjau pasiduoti, nes nebeturėjau jėgų priešintis.
- Manei, manęs nebesutiksi?
- Vis dėlto sutikau.
- Kaip vokiškai žvirblis? - vėl ėmė mane tardyti lėlė.
- Kam man ta prakeikta vokiečių kalba. Jei gyvenu visai kitoje šalyje ir reikia pripažinti, kad tau jos niekada gyvenime neprireiks. Juk tu tik lėlė, kurios nieks nemylėjo ir niekad nemylės!
Lėlė paraudo iš pykčio ir susprogo, kaip didelis balionas. Iš jos teliko tik šiaudai. Man jos buvo truputį gaila ir truputį baugu buvo likti vienam su tais keistais žaislais, kurių nė kiek nepažįstu.
Prižadėjau sau vieną dalyką - kai pabusiu būtinai sunaikinsiu visą savo lėlių kolekciją...
                                                                                                                                                                                    Laukite tęsinio