...... 2007. III. 13

Norisi rėkti, šaukti, daužyti. Norisi kažkur pradingti. Norisi šaukti iš visos širdies...

  Mano siela rėkia. Drąskosi. Daužo kumščiais sienas. Jai reikia laukan. Jai reikia ištrūkti. Bet ji negali...
  Taip ir kankinies žmogau, kol ateina ta minutė, kai gali ištrūkti iš savo vidaus. Kai gali pakilti aukštai aukštai ir sušukti: „Aš laisvas! „  Tai būna ne kasdien, bet tokių minučių pakanka, kad jaustumeisi laimingas.
  Pakilęs į žydrą dangų gali sklęsti kaip paukštis. Tu gali pasiekti saulę. Gali džiaugtis laisve. Gali būti savim. Tokiom akimirkom tavo siela būna laisva. Laisva! Ji džiūgauja, šokinėja iš džiaugsmo, mosuoja rankom. Ji sveikina saulę, dangų, paukčšius ir gamtą. Ji būna tokia laiminga ištrūkus į laisvę. Ji būna kaip maža mergaitė - jai viskas nauja ir nuostabu.
 
  Bet tai trunka taip neilgai...

  Ir vėl grėžta tos valandos, kai siela uždaroma kūne. Tame ribotam kūne. Jai būna sunku. Ji verkia, rauda, rėkia, šaukia, klykia... Tai būna taip sunku. Tai tarsi žudymas. Lėtas kankinantis žudymas.
  Siela siunta tol, kol pavargsta. Kol nebeturi jėgų kovoti su protu, kuris įkalino ją ir nusisuko. Uždarė ją kūne ir pamiršo, kad ji yra.
 
  Kartais protas būna nepakenčiamas...

  Pavargusi ir nusiverkusi siela sukniumba tamsiam kamputy. Atsisėda ant žemės, pritraukia kelius prie krūtinės, apkabina juos rankom ir padeda galvą. Ji verkia tyliai, be ašarų... Tai tęsiasi tol, kol ji užmiega...

  Šiltas ir dulkėtas saulės spindulys glosto mergaitės plaukus. Šviesa maloniai šildo ir siela pabunda...