Urvas (1 dalis)

Augustas, Stefanas ir aš - profesionalūs žudikai, neseniai pabėgę iš labiausiai saugomiausio kalėjimo ir dabar besislapstantys urve. Tvyroja mirtina tyla. Aš girdžiu, kaip mirtis nuolat stuksena už durų ir laukia ko; atidarysiu duris ir ji galės pagrobti mano sielą. Bet kai atidarau duris ir už jų nieko nebūna, gurkštelėju degtinės taip dar labiau save žudydamas.
Staiga baugią tylą labai nevykusiai nutraukia Stefanas:
- Degtinė - labai nesveika.
- Tartum aš to nežinočiau. Vienas butelis degtinės atima pusvalandį gyvenimo, - nusijuokiau.
- Tai, kodėl geri? - susidomėjo Stefanas.
- Pusvalandžiu mažiau ar daugiau. Koks skirtumas? Vis vien mano gyvenimas, lyg šūdinas, vingiuotas niekur nevedantis kelias.
- Ryšys su Alegu nutrūko, - mūsų „nuostabųjį“ pokalbį pertraukė Augustas.
- Išgersiu už tą idiotą ir už tai, kad jis galutinai mus pražudė! - pasakęs tostą vienu mauku išgėriau ketvirtį butelio.
- Gali duoti ir man gurkštelėti, - paprašė Stefanas ir atėmė iš manęs butelį, net nelaukdamas atsakymo.
- Tavo brolis Alegas, toks pat idiotas kaip ir tu! Vagi iš negalinčio apsiginti! - subaubiau ir bandžiau atimti iš Stefano butelį, bet bergždžiai. - O į Alegą man nusispjauti. Pyksta jis ant mūsų, kad palikom jį vieną. Tegu, pyksta. Jei galėčiau aš jį su mielu noru nudėčiau.
Stefanas išmaukė paskutinius degtinės lašus ir sudaužė butelį.
- Teisingai sakai, žudike! - pritarė Augustas.
- Nevadink manęs žudiku, - supykau aš.
- O kaip man tave vadinti? Tu juk man, net savo vardo nepasakei, - atkirto Augustas.
- Mano vardas Karolis, - prisistačiau ir išsitraukęs kortas, pradėjau jas maišyti.
- Greičiau eime. Negalime čia per ilgai pasilikti. Mūsų jau ieško! Be to mums dar liko didelis kelio ruožas ligi upės, - pradėjo skubinti mus Stefanas.
Staiga dingo šviesa.
- Augustai, aš turiu baimę... - prisipažinau.
- Kokią baimę?
- Tamsos baimę, - suspigau ir ėmiau grabaliotis aplinkui ieškodamas išėjimo.
- Nemyšk į kelnes! Greičiau varom, - paragino mus Stefanas.
Staiga apčiuopiau kažką minkšto.
- Stokit. Kažkas viršuje, - sustabdžiau bendrakeleivius.
Augustas įjungė prožektorių  ir pašvietė į viršų. Tenai buvo prikaltas lavonas. Jo akys buvo iškabintos, veidas subraižytas, nosys nupjauta, visos galūnės nupjautos, pilvas buvo visas supjaustytas. Visur buvo pilną vėmalų ir kraujo. Išvydęs lavoną  Stefanas pradėjo klykti kaip maža mergaitė.
- Tai štai kas nuolat varvėjo man ant galvos!
- Kas tai padarė? - paklausiau aš.
- Tai tobulo žudiko darbas! Meno šedevras prilygstantis Monai Lyzai. Manau, kad mes esam ne vieni! - atsakė Augustas.