Kliedesių miestas

Suversta... Viskas suversta... Apvemtos grindys. Storų fekalijų sluoksniu padengtos sienos. Kur ne kur šlapimo balos. Ir vyriškos trumpikės kabančios kažkur tarp kambario grindų ir lubų.

*****

Prie lango stovintis siluetas bandė kažką sakyti, bet vietoj žodžių iš jo burnos plūdo tik vėmalų srovelės paliekančios ant grindų neišvalomus pėdsakus.

- Dėl Dievo meilės! - įėjęs į kambarį sušukau aš. - Kas čia atsitiko?
- Uhhh... - sumurmėjo iš šešėlio išlindęs vis dar vimčiojantis vyriškis.

Lėtai rankomis
perbraukė per savo odinį švarką, lyg ieškodamas cigaretės.
- Kalbėk po galais...
- Ai... Šitas žinai ką... Šitas... A tu turi prisidegti? - vyras ranka imitavo uždegama
žiebtuvėlį.

- Ne, neturiu. Aš nerūkau. Rūkymas labai kenkia sveikatai.
- Rimtai? A iš kur tau žinot, jei tu nerūkai? A?
- Ant pakelių parašyta.
- Aha! Kaip tu galėjai matyti kas parašyta, jei nerūkai?
- Aš ne aklas... Atsiknisk gerai.
- Tai dink iš čia, jei kas nepatinka! - įsiuto vyriškis.
- Ūmus esi.
- Ane? A tu ko siunti?
- Čia yra mano butas. Aš čia gyvenu.
- Tikrai? Įrodyk.

Netikėtai kažkas basibeldė į duris ir nutraukė mūsų nuostabų dialogą. Aš priėjau ir pažvelgiau pro akutę. Ten stovėjo policininkas ir maža, kokių dešimties metų amžiaus
mergaitė. Aš šiek tiek pravėriau duris ir pažvelgiau į juos:

- Taip pareigūne. Ko norėjote?
- Ghm... O iš kur jūs žinote, kad aš kažko norėjau?
- O tai kam jūs čia būtumėte ėjęs, jeigu nieko nenorėtumėte?
- Bulvių atnešiau. - tarė pareigūnas ir padavė maišelį iki tol laikytą dešinėje rankoje.
- Ačiū, labai malonu. - tik, kad nepasiprašytu į vidų, kad nepasiprašytų.
- O gal galėčiau trumpam užeiti?
- Kam?
- Ši mergaitė nori į tualetą...
- Hmm... Čia jūsų dukrelė?
- Ne. Ji jūsų.
- K... k... kaip suprast?
- Ji jums nepatinka?
- O ne. Ką jūs.
- Tai imkit. - policininkas jėga įspraudė mergaite pro plyšį.
- Ei...

Bet pareigūno jau ir pėdos buvo ataušusios. Užvėriau duris ir pažvelgiau į mergaitę, kuri jau spėjo pakraupti nuo mano buto vaizdo. Ji dėvėjo raudoną aksominę suknelę ir guminius batukus ant kojų.

- Nebijok, mes čia viską sutvarkysim, mergaite... Beje, koks tavo vardas? - paklausiau aš.
- Mano vardas Gabrielė.
- Koks gražus vardas...
- Nė velnio negražus. - rimtu balsu prašneko prie lango stovintis vyriškis ir vėl ėmė vemti.
- Nekreipk į jį dėmesio. Jis yra niekas.
- Labas pone nieke. - prie vyriškio priėjo mergaitė ir ištiesė jam ranką susipažinti.
- Atsikabink! - suriko vyras ir trenkė kumščiu mergaitei į veidą.

Toji ėmė graudžiai vergti. Aš būčiau puolęs smurtautoją, bet jo ir pėdos jau buvo ataušę.

- Neverk, mergaite Gabriele, tau daugiau nieko blogo nenutiks. Aš tave apginsiu. Šiąnakt gali pernakvoti čia, o rytoj mes surasim tavo tikruosius tėvus... Gerai?
- Ne!