So long, Jimmy*

Jis stovėjo šalikelėje, ranka priminė kietą kumštį, tik nykštys styrojo. Aš sėdėjau už jo, atsirėmęs į mūsų prigrūstas kuprines ir laukiau. Jis visad stovėdavo šalia kelio ir bandydavo „pagauti“ mašiną bei nusigauti iki artimiausio miestelio arba iki pat savo namų. Tiesą sakant, man Džimis primindavo kekšę. Toks jaunas, gražus, vėjavaikis. Todėl mašinas visad gaudydavo jis, o ne aš.
- Galasujut tut vsiakije. Narkamany! - piktas praeinančios tetulės balsas mane pažadino iš pamąstymų karalijos.
- A u tibia čio, klimaks načilsia, ili ded tvoj tebia neudvolitvariajet? - pašiepiau ją, tiesa, jau nueinančią. Ji dar atsisukus kažką bandė aiškinti, bet prieiti arčiau nedrįso. Į jos žodžius nesigilinau. Įsijungiau ausinuką ir laukiau toliau.
Pradėjo lyti, išsitraukiau lietpalti ir juo pridengiau galvą. Tuo tarpu Džimis ir toliau „balsavo“.
Pagaliau šalia jo sustojo pilkas (o, ne, atsiprašau, tokia spalva, berods, vadinama „sidabrine“) Fordas. Mano bendrakeleivis atidarė vieną durelę, persimetė keletu žodžių su automobilio vairuotoju ir pamojo man. Aš atsikėliau, pasiėmiau savo kuprinę ir nukulniavau prie mašinos. Džimis, pamatęs, kad jo kuprinės nepaėmiau, persispjovė per petį ir atbėgo jos pasiimti.
Atsidariau galines dureles, įlipau, įsitaisiau. Baltapūkis Džimis netruko atlėkti, lyg ant sparnų. O tam buvo priežastis.
Vairuotoja pasirodė esanti visai simpatiška ir didelė mėgėja paflirtuoti. Be to, ji važiavo būtent ten, kur traukėme ir mes. Matyt Džimis kaip reikalas krito jai į akį, todėl atvykus į vietą, ji mums pasiūlė užsukti pas ją, išgerti, atsipalaiduoti, gal net pernakvoti. Džimį pažinojau jau porą mėnesių, ir jis mane laikė tikru savo draugu, tuo tarpu aš žinojau, kad juo, kaip ir manimi, pasitikėti negalima.
Atvažiavome pas tą gražių formų merginą, pasidėjome mantą, ji su Džimiu nubėgo virtuvėn, užkandos ruošt, tuo tarpu aš sėdėdamas svetainėje varčiau laikraštį. Nustebau pamatęs antraštę „Pakeliu manjakas dar nesurastas“. Kiek gi galima apie jį rašyt? Nesuradot, tai ir nesurasit..
Po keletos valandų Džimis su savo to vakaro drauge jau buvo gerokai įkaušę. Ji kikeno, o jis ją kuteno bandydamas rankas užkišti už liemenėlės. Džimi, koks tu kvailelis. Niekada visko neapskaičiuodavai, manei, kad grožis išgelbės. Ir tave ir pasaulį. Deja. Nė velnio. Aš išgėręs porą skardinių alaus, paklausiau ar galėčiau kur numigti. Namų šeimininkė, vis dar besijuokianti ir koketuojanti su Džimiu, pakilo iš vietos ir palydėjo mane į kitą kambarį.
Nusirengiau, atsiguliau, po pagalve, kaip visada, pasidėjau savo geriausią draugą. Jis dar niekada neišdavė ir nepasityčiojo iš manęs. Jis visada budi. Aš visada laukiu. Po valandėlės, gal pusantros, Džimis su mergina atėjo į gretimą kambarį. Girdėjau jos girtą juoką. Po kelių minučių išgirdau ir jo šnopavimą. Tokį gilų, ir jau pažįstamą. Ji neaimanavo, kaip kitos jo draugės. Keista, maniau Džimis sugeba moteris „pakylėti ligi pat dangaus“.. Cha, ir jis, pasirodo, ne dievas.
Galiausiai šnopavimas ir lovos girgždesys baigėsi. Nesumerkęs akių vis dar laukiau. Praėjo valanda, dvi. Pakilau iš lovos, apsirengiau ir tyliai nuėjau iki Džimio kuprinės. Pasiėmiau keletą šiltesnių rūbų ir įsidėjau pas save. Prigriebiau ir jo piniginę. Su tokia „šlamančiųjų veisykla“ jam tikrai nereikėjo tranzuoti.. Bet Džimiui tai buvo „ramancika“. Ech Džimi, kvaileli. Ką tu supratai apie romantiką.
Pasiėmęs ginklą nuėjau į jų miegamąjį.
Garsas didelis, bet jie nesuspėjo nieko suprasti. Taip ir liko gulėti. Jauni, gražūs. Jis - su kulka kaktoj, ji - su kulka pakaušy.
Gaila, jis buvo pradėjęs man patikti. Bet ką padarysi...
So long, Jimmy, so long.