Drambliai

Žiūrėjo žiūrėjo Juoka Ana, kaip leidžiasi saulė.
Tupėjo ant palangės, rankose suspaudusi arbatos puodelį. Mėlynais drambliais margintą. Žiūrėjo žiūrėjo net prisimerkusi, galvą kraipydama. Tai nusijuokdama, tai nusižiovaudama, tai netikėtom ašarom apsipildama it kokia Salomėja Nėris liūdnam eilėrašty apie nesantuokinę meilę.
O saulė, tokia milžiniška, pritvinkusi vyšnių raudonumo ir pikto karščio vis leidosi, vis po truputį smuko į žemę, vis mažėjo, vis siaurėjo, kol virto plonyčiu upeliu horizonte.
Tada Juoka Ana aiktelėjo.
Tada ir aš žvilgtelėjau pro langą, nes Juoka Ana šiaip sau neaikčioja.
O lauke, o lauke - nepatikėsit! - zujo pulkelis mėlynų drambliūkščių, išlipusių iš Juokos Anos puodelio.
Suposi jie ore, ausim vasnojo, straubliais palei stiklą plakėsi, vienas kitą virš stogų gainiojo.
- Visai pablūdo pasaulis, visai. Jokios tvarkos anei logikos neliko jame, - niurnėjo Juoka Ana.
Esu tikra, širdies gilumoje ji džiaugėsi.
Ypač tą akimirką, kai drambliai tvarkinga vorele pasuko rausvo saulės upelio link. Taip paprasčiausiai repečkojo oru, galvom linguodami, uodegas mums atsukę. Tolo, tolo, kol susiliejo su vis mažėjančiu saulės brūkšneliu. O paskui ir visai išnyko.
Juoka Ana po to visą naktį prasivartė lovoje, o ryte padovanojo savo puodelį paštininkui. Kam reikalingas bedramblis puodelis? Negardi, bekvapė arbata tokiame.
O paštininkas puodelį pardavė savo anūkei dailininkei. Už gautus kelis grašius nusipirko du butelius alaus ir su elektriku Kristijonu išgėrė perpus ant akmens, netoli miestelio kapinaičių.
Sako, tose kapinaitėse niekad nesivaidena.