Varna

Varna sukarksėjo ir nuskrido į medžio viršūnę. Ten patupėjusi ji nusprendė, jog pats laikas išsivalyti sparnus ir panėrė savo didelį snapą į juodas plunksnas. Pradėjo jas kedenti, juvelyrškai, tiksliai… tik staiga ją išgąsdino garsas. Atrodė, kad kažkas kažkur šovė. Dėl visa ko, varna nuskrido tolyn, į saugesnę vietą.
Netoliese esančiame daugiabutyje, trečiame aušte, vyko drama. Vacys, suspaudęs rankoje rūkstantį ginklą stovėjo priešais savo priešo, kaimyno Petro kūną. Petras buvo pašautas, tiesiai į kairę akį. Vacys buvo šoko būsenoje ir nebežinojo, kaip čia pasielgus... ar bėgti kur kojos neša, ar bandyti panaikinti kažin kokius pėdsakus, kuriuos jis galbūt paliko... Ką jis lietė? Apžvelgė gana kuklų eilinio lietuvio butelį – sena sofa, šalia kurios sukniubęs gulėjo Petras, staliukas ant kurio stovėjo trys alaus buteliai, bokalas ir duonos kriaukšlė, spintelė nukrauta laikraščiais ir nešvariomis lėkštėmis, kilimas, ant kurio jau plėtėsi didelė kraujo bala... Pagaliau Vacys atsibudo iš sustingimo ir ėmė mastyti. Kambaryje garsiai plyšojo televizorius, tad, logiška, jog kaimynai greičiausiai negirdėjo šūvio, o jei ir girdėjo, juk turbūt nesureagavo. Viršuje gyvena porelė, tačiau jie dirba, o dabar diena ir jų tikrai namuose nėra. Apačioje gyvena kaimynė, kuriai 90 metų, plius, ji dar apykurtė ir dažnai nusišneka. Greičiausiai retai pasikelia iš lovos. Taigi, nebent atsitiktinumas galėjo įvykti, kad kažkas dabar skambintų į policiją. Petras gyvena vienas, vaikų, giminių neturi – bent jau giminių šiame mieste. Vadinasi, kol kas nors suuos apie šį atsitikimą, praeis kokia savaitė.
Vacys susimąstė. Pirmiausia bandė prisiminti, ar niekas nematė jo įeinančio pas Petrą. Gal kam nors pasakojosi... Gyvena jis kitoj laiptinėje, tai gal kokia smalsi kaimynė matė, kaip jis eina eina ir pasuka į kitą laiptinę. Savo draugystės su kaimynu jis neafišavo, tačiau pora žmonių apie tai nutuokė. Visgi, jis nepastebėjo, kad kas nors būtų matęs jo migraciją, kiemas buvo tuščias, languose irgi nieko nesimatė. Vadinasi, galima sakyti, jei praeis tam tikras laiko tarpas, jei kas ir žvilgtelėjo akies krašteliu, kad jis eina, bus jau seniai pamiršta. Vadinasi, reikia palaukti vakaro. Čia viską sutvarkyti, bent jau sunaikinti kilimą, ir kitus išduodančius daiktus ir atsikratyti kūno. Tai irgi didelis klausimas. Viskas turi būti atlikta nepastebėtai ir atidžiai. Vacys buvo matęs daug laidų apie nusikaltėlius, kurie būdavo labai gudrūs, tačiau juos sugaudavo. Pagrindinė klaida, skubėjimas ir neapskaičiavimas visų variantų, kas gali atsitikti.
Šiaip jau Vacys buvo ramus žmogus, ginklas buvo ne jo o senelio, senovinis, nuo karo laikų, visuomet laikytas rūsyje po senais maišais. Niekas nežinojo apie ginklo egzistavimą, nes Vacys jį rado kaime, palėpėje, remontuodamas senutėlį tėvo namą ir niekam nesakė apie radinį. Koks teisingas sprendimas, Vacys stebėjosi, koks jis gali būti protingas...
Taigi, dėl ginklo viskas aišku, lieka tik išspręsti klausimą, kur jį paslėpti. Reikia įmesti į upę, ten vandens srovė nuneš jį kur nors... Ir niekas neras... Toliau, ką daryti su kūnu? Palikti  kambaryje, kol kas nors suras, kai kūnas pradės irti ir skleisti kvapą ar kur nors sunaikinti? Naikinti visgi būtų pavojinga, nes reiktų susmulkinti, transportuoti, nešti dalimis... o ir kur paslėpti, kad niekas nerastų? Dažniausiai policininkai gudrūs ir randa lavonus kad ir kur jie būtų nugrūsti, ar įkišti į kokį daržą trašoms ar net įbetonuoti į sieną. Visgi išeitį Vacys turėjo rasti, antraip jam grėsė kalėjimas...
Ak tas Petras ir reikėjo jam prisidirbti! Kam gi reikėjo vogti ne savo daiktą. Istorijos motyvas paprastutis kaip vieno cento moneta. Vacys ir Petras rado piniginę. Joje buvo daug pinigų, labai daug. Pūpsojo žali banknotai. Ir tai buvo ne šiaip piniginė, o tiesiog nedidelė rankinė. Iš viso draugai suskaičiavo 100 000 dolerių. Svaiginanti suma, tik problema tokia, kad Petras buvo labai godus. Juk galėjo jie pasidalinti sumelę po 50 tūkstančių ir skirstytis, kas į Bahamus, kas į Seišelių salas, tačiau ne. Petras užginčijo, kad visa piniginė jo, nes jis pirmas ją pamatė. Ir niekaip nesutiko su Vacio teiginiais, kad jis irgi pastebėjo šį vertingą daikčiuką.
Vacys prisėdo ant taburetės Petro virtuvėje ir susimąstė. Kurgi galėtų būti toji rankinė, kurią Petras skubiai nusinešė namo, pažadėjęs, kad padalins pinigus (po ilgų debatų ir ginčų) ir atiduos Vaciui jam priklausančią sumelę. Vacys tuomet nervingai stebėjo pro langą ar tik Petras nekulniuoja kur nors iš namų pinigus pakasti kur po medeliu... Sėdėjo sąžiningai visą valandą, akių neatitraukdamas, nieko negalėjo praleisti. Tada neiškentęs atėjo reikalauti savos dalies, tik štai Petras nutėškė apgailėtinus 10 000 dolerių... Tokia neteisybė. Dėl visa ko pasiimtas ginklas pravertė – Vacys tada sumanė pagasdinti Petrą kuris teigė, kad duos tik tiek. Tačiau jis negalvojo, kad ginklas užtaisytas, kad jis veikia ir kad jis iššaus... Ir... Iššovė su baisiausiu trenksmu, pakvipo paraku ir Vacys pamatė, kad Petro akies vietoje baisi žaizda. Aišku jis nuvirto ir padėtis tada tapo baisi – pinigų nėra, o vienintelis kuris juos kažin kur nukišo tyso negyvas.
Vacys niekada nebuvo jautrus, jausmingas, visuomet jo protas dirbo teisingai lyg laikrodukas, mastė logiškai ir nuosekliai. Tačiau štai padarė klaidą, kas jų nepadaro, nebent genijai? Tačiau dabar reikėjo suktis kaip nors.
Vacys greitai sumetė planelį, kaip viskas turės vykti. Pirmiausia jis nieko daugiau nelies. Nuvalys visus daiktus kuriuos jis lietė. Tada atsargiai, milimentras po milimetro iškraustys visą butą. Jei reikės ir klozatą išardys. Aišku atsargiai ir su pirštinėmis bei viską vėl tvarkingai sudės kaip buvo, kad niekas neįtartų, kad čia buvo knaisaliojamasi. Tada palauks vakaro ir su pinigėliais nutykins namo. Kad niekas nepamatytų. Ir pinigus paslėps. Kur - dar migla.... O ryte nuvažiuos prie Neries ir įmes ginklą. O gal nelauks ryto, nuneš tą ginklą naktį ir nepastebimai palaidos tekančiame vandenyje.
Vacys pasikasė praretėjusį pakaušį. Išvaizda jo buvo apgailėtina. Vacys buvo neaukšto ūgio, pradėjęs plikti žmogelis, susiraukšlėjusio lyg slyva veido. Visą gyvenimą dirbęs statybose, buvo dar ganėtinai tvirtas, tačiau kelios išvaržos, nepakeliamo darbo tempo pasekmės, darė savo. Negalėjo jis kilnoti sunkesnių daiktų ir atrodė šiek tiek susisukęs. Dabar Vacys gyveno vienuj vienas, vaikų neturėjo, o žmona jį paliko prieš gerą dešimtį metų.
Neturėjo jis ir daug draugų, vieni jau mirę, kiti išsikėlę į kitus miestus. Naujų draugų nesusirado. Tik štai Petras buvo šioks toks pažystamas, kartais jie susėsdavo prie “Vilkmergės” alaus “bambalio” ir prisimindavo senus laikus.
Tačiau dabar viskas baigta! Visgi pinigai iš tiesų yra velnio išmislas, kaip jie veikia žmones. Neseniai dar draugai sėdėdavo prie vieno stalo, o dabar vienas iš jų... Visgi, kad ir kokio būtų šalto proto Vacys, jį nukrėtė šiurpas. Lavonas su juo vienuose namuose!, pamanė jis ir pradėjo valyti  durų rankenas, stalo kraštą į kurį atrodo buvo atsirėmęs. Tada ėmė metodiškai versti butą aukštyn kojom. Darė tą labai sumaniai, viską išvertęs sudėdavo atgal, taip kaip buvo. 
Po dviejų valandų jis buvo išvertęs visą butą. Pažiūrėjo visur, kur atrodė, kad įmanoma pažiūrėti. Jautėsi klaikiai, prakaitas sruvo per jo kaklą ir šonus, jautėsi kaip darbinis arklys. Sveikata, o sveikata, prakeiktas darbas, jau nebe tiek jėgų, kiek būdavo jaunystėje. Vacį pervėrė savęs gailesčio šuoras... koks jis nelaimingas, nuskriaustas žmogus. Ėmė mąstyti, kad gyvenimas jau baigtas...
Ir tada jam šovė išganinga mintis, juk jis nepažiūrėjo į virtuvės ventiliacinę angą. Kaip galima būt tokiam žioplam? Klaikybė. Vacys pamatė, kad anga jau buvo kartą knibinta. Atidarė groteles ir... priešais į celofaną susukti gulėjo pinigėliai... Drebančiomis rankomis, Vacys nuplėšė maišelį. Ant grindų lyg snaigės išbyrėjo pinigai... žali, kvepiantys.... išsvajoti! Puolė juos skaičiuoti, tačiau mintys nesiręzgė, tad ištraukęs iš stalčiaus Maximos maišelį ėmė grūsti juos be jokios tvarkos. Greičiau, greičiau... Kai pinigai buvo sukrauti, beliko tik sulaukti vakaro.
Vacį apėmė prietaringa baimė. O kas, jei Petras dabar šlitinėja po kambarį iš akies besrūvančiu krauju taškydamasis aplinkui ir ieško jo? Nesamonė, tai nesamonė, ramino jis save, tačiau jau pasidarė baugu eiti iš virtuvės. Juolab, jau temo, prieblanda atrodė kraupiai, šešėliai ilgėjo ir plėtėsi, o šviesos degti nebuvo galima... Ėmė nenumaldomas noras bėgti iš kraupios vietos, kur tik kojos neša.
Pagaliau, atsibudo Vacio sąžinė. Petras, jo vienintelis draugas nužudytas ir jis tai padarė. “Aš juk netyčia, - bandė teisinti save,- aš norėjau tik pagasdinti, tik priversti jį pagalvoti... Aš nenorėjau.”
Kambaryje jis išgirdo brazdėjimą. Atrodė jo širdis sustojo ir siaubo, jis ėmė sunkiai kvėpuoti mėšlungiškai suspaudęs prieblandoje boluojantį maišelį. Kas gi ten? Jis nutykino prie kambario durų ir lėtai atvėrė jas. Petro kūnas gulėjo tokioje pat pozoje. Jautėsi parako dūmų kvapas. Kažkas vėl subrazdėjo ir Vacys šoktelėjo aukštyn iš siaubo. Garsas sklido nuo lango. Vacys prisimerkęs pažvelgė atidžiau.
Už lango tupėjo didelė varna ir spoksojo į jį. Akutės buvo juodos ir aštrios, besiliejančios tamsoje su juodomis pluksnomis. Ji pastukseno snapu į langą. Vacys negalėjo patikėti savo akimis – varna juk blogio simbolis, lavonų ėdikė. Jis pribėgo prie lango ir sumosavo rankomis – “štiš štiš !!!” tačiau įžulusis paukštis nesitraukė tik bjauriai sukvarksėjo, lyg norėtų savo dideliu snapu iškabinti persigandusiam Vaciui akis.
Dar kartą dėbtelėjusi ji pagaliau tingiai sumosavo sparnais ir nuskrido. Lyg ir baigta, tačiau Vacys negalėjo atsigauti po tokios tragiškos situacijos. Jam visur vaidenosi velniai, pabaisos, lavonai, kurie šliaužia iš visų kampų norėdami jį suėsti, atkeršyti.
Jis susiėmė už galvos ir susmuko ant žemės. Iš rankų jis vistiek nepaleido maišelio su pinigais. Visas vidus jam klykė iš siaubo, tačiau netrukus atsigavo ir pradėjo blaiviai mąstyti. Na, pamanyk, kažkokia kvaila varna sugebėjo jį, tokį šaunų vyruką išgąsdinti. Jis juk ne iš kelmo spirtas, visko per gyvenimą yra matęs – ir kraujo, ir nelaimių visokiausių. Pats savo tėvą ir motiną laidojo. Ir nieko baisaus, nedrebėjo kaip dabar. Todėl du kartus giliai įkvėpęs jis atsistojo. Paskutinį kartą apžvelgė kambarį, ar viskas sudėta teisingai, ar viskas taip, kaip buvo apmastyta. Viskas atrodė gražu. Taip kaip reikia.
Pro langą  jis apžvelgė kiemą. Tuščia, tik trys katės tupėjo ant jo mašinos kapoto. Ot bjaurybės, ot šlykštynės... Teko atidėti savo neapykantą kitam kartui.
Vacys atsargiai ištykino iš buto ir užtrenkė duris. Beveik sustojusia iš nerimo širdimi sukluso, ar nieko daugiau neišgirdo, tik nuo vėjo girždinčias duris...
Lyg vagis, nors tokiu savęs nelaikė, nutykino laiptais žemyn, ir stengdamasis atrodyti normaliai, grįžo į namus.
Ten jau galėjo normaliai atspūsti, atsipalaiduoti, o svarbiausia – perskaičiuoti pinigus. Jų buvo daug, labai daug ir suma buvo tokia, kokia ir turėjo būti. Vacys žarstė pinigus rankomis, uodė juos ir kūrė nuostabiausias vizijas, kaip juos panaudos. Nuspirks mašiną, naują, spindinčią,.. ir sodybą. Sodybą su namu, kur bus didelis koklinis židinys ir šalia supama kėdė. Aišku jis keliaus po pasaulį, nuvyks kur į šiltuosius kraštus, o jei patiks, gal ir pasiliks investavęs kur nors pinigus, kad galėtų sau ramiai gyventi. Kokią tamsiaodę gražuolę prisivilios, kuri jį visokiais būdais malonins ir jam tarnaus lyg vergė. Vacys jau jautė, kaip drybso kažkur saloje, prie vanens tarp pamių įtaisytame hamake, jam vėduokle vėduoja nuostabi mulatė baltais lyg perlai dantimis, Jos vienintelis apdangalas yra ilgi juodi plaukai. Nejučia Vacys užmigo užliūliuotas savo malonių svajonių, apsikabinęs pinigus...
Užmigęs susapnavo keistą sapną. Visai ne tokį jau malonų, nes pabudo klykdamas iš siaubo. Tarsi eina jis tamsiu kordoriumi, kuris siauras siauras, o senos gličios, lyg jomis būtų prašliaužę šimtas ir viena sraigė. Iš kažkur girdisi mumerys, jis duslus ir ilgas, kelia Vaciui baimę. Pagaliau jis atpažino, kad tai Petro balsas sklindantis iš tunelio pradžios.  Vacys klupinėja slidžiame koridoriuje, o rankoje jis neša silpną žvakelę. Jis supranta, kad jei ji užges, jį užpuls baisusis Petro lavonas, kuris neberanda kelio ir niršta ant jo, žudiko. Jis bando išsaugoti liepsnelę, tačiau ji silpsta ir plasdena kažkokiame skersvėjyje, kol pagaliau užgęsta ir Vacys lieka aklinoje tamsoje. Jis pradeda klykti ir staiga pajunta, kad jį paliečia šalta ranka, bjauri, su ilgais nagais. Tada jis suklinka ir... pabunda. Po tokio sapno Vacys prarado tą pakilią nuotaiką kuri buvo apėmusi jį prieš miegą. Jis blaškėsi po namus baisėdamasis savimi ir savo nedoru poelgiu. Jam tapo šlykštūs jo pinigai, kurie silpnoje ryto šviesoje atrodė kruvini ir nešvarūs. Jis paslėpė juos šiukšlių kibire ir ant jų užbėrė šiukšles -  bulvių lupenas, kiaušinių lukštus ir kitą bjaurastį. Suvyniojęs ginklą jis įsikišo į maišą bulvėms ir iškeliavo.
Važiuodamas jis negalėjo atsigauti. Visur jam vaidenosi policijos automobiliai, kurie jį seka. Tačiau kažkokiu būdu jis visgi nusigavo prie upės.

(tęsinys bus).