Šimtastygės nendrynų gitaros ir fleitos
Pavasarį groja,
Kai per požemių tamsą išeinam,
Orfėjau, namolio.
Baltą paukštį iš gūžtos
Pabaidę netyčia,
Pasimelskime tylai
Eglyno bažnyčioj.
Ir ne aš tau kalbu,
Tiktai švelniai priglundantis vėjas:
Nežiūrėki atgal,
Nežiūrėki atgal...
........................
Ach, Orfėjau....
o kam tų taškų tiek? nušovė orfėją prie sienos pastatę? nu man nepatiko eilėraštis, beprasmis pasirodė, kita vertus, tai daug geriau negu "baiki baiki baiki", juk žinai apie ką aš?
operuoti žodžiu šimtas poezijoje tikrai nelengva. tuo labiau nesiūlyčiau, to neįvaldžius, dar ir pradėti taip. o ir šiaip ne tas epitetas gitaroms (su kuriom poezijoj taip pat ypatingai atsargiai!) - šimtastygės - aliuzija į realybę (ir net be beletristinės logikos), o epitetai grožiniuose tekstuose, jei jau žiūrime kryptingai, atlieka nuorodos į galimybę funciją.
toliau - požemių tamsa - septyniolikto amžiaus frazė. ne tas, aišku, blogai. tiesiog nudėvėta lig klišės. o ir visam tekste nieko - orfėjo ir euridikės tragedija visiems žinoma, siužetas lyg ir aiškus, belieka iš to padaryti kitą kūrinį. perpasakoji.
+ pakartojimais dedi akcentą, nesuklysk ir nepabrėžk silpniausios vietos. o ir šiaip, patetika pati save trigubai akcentuoja, - nebereikia.