Rugpjūčio satyra

Prakaito lašai susikaupia man ant veido, ir nuolat išsitraukiu nosinę, kad juos nusivalyčiau. Nelygioje kovoje su karščiu jaučiuosi bejėgė, susmukusi garsiai džeržgiančioje geltonoje dėžėje - autobuse. Delnus trinu į kelnes jau kelintąjį kartą, o jie kaip šlapi, taip šlapi. Mano rankoje šviesaus medžio rėmas - kelionės tikslas, vos kyšantis iš mano rankinės. Galvoju apie besibaigiančią vasarą, gerai ar blogai praleistas dienas, apie žmones, su kuriais bendravau, apie tėčio gimtadienį.... Nors niekam negaliu pasigirti, kad buvau užsienyje ir išmaišiau pusę pasaulio, bet tai buvo geras laikas. Mano.
Autobusas sustoja. Žmonės jau nori išlipti ir nekantriai stoviniuoja prie automatinių durų, bet jos tik vypso į keleivius ir niekaip neišsižioja. Kažkos keistas burzgimas autobuso gale išduoda, jog šiai transporto priemonei ne patys geriausi laikai. Žmonės žvalgosi, piktinasi, burnoja visi sukaitę ir prakaituoti. Šis kvapas nepakeičiamas palydovas, kai lauke virš trisdešimt laipsnių. Stovi. Vairuotojas susinervinęs spaudo reguliuojančius mygtukus ir niekas nevyksta. Durys neatsidaro.
- Gerbiamieji keleiviai, prašau nepanikuoti, autobusas sugedo, todėl turėsime palaukti pagalbos. Atsiprašome už nepatogumus.
Būrys žmonių, vienijami tokios pat neapykantos ir nusivylimo kartėlio (ir, žinoma, alinančio karščio) įtūžta, burnojimai virsta vis garsėjančiais nepasitenkinimo šūksniais, atrodo, aukšta temperatūra susuko jiems galvas, nes elgesys tampa nevaldomas, stipresnieji keleiviai pradeda daužyti autobuso duris, grūdasi į vientisą šūkčiojančią masę, lyg karštis kažkokiu būdu būtų suteikęs jiems jėgų. Sėdžiu susigūžusi galinėje sėdynėje ir laukiu, kas bus toliau.
Vairuotojas, pamatęs, kad sauja narsuolių tuoj sulaužys inventorių, baimingai sušunka, apsilaižęs sukepusias lūpas:
- Po kelių akimirkų atvažiuos gaisrinė, tuoj būsite laisvi, nurimkite!
Atrodo, jo žodžiai sukelia atvirkštinę reakciją, žmonės pasiunta, ir lyg degtukas, kurio užtenka susprogdinti visą namą, minioje pasigirsta piktas balsas:
- Tai jis kaltas, kad mes čia uždaryti! Jis atsakingas už autobusą!
To pakanka, kad keleiviai pasiustų: jie surado ką kaltinti, naiviai manydami, kad jį pašalinus durys atsidarys. Minia suplūdo į priekį prie vairuotojo ir apstojo jį puslankiu. Iš pradžių pasipylė senų davatkų, močiučių priekaištai, paskui kažkas kumštelėjo jam į šoną, tada visi įsidrąsino, puolė ant vargšo vyriškio ir pradėjo talžyti kaip pasiutę, tarsi sužvėrėję „Musių valdovo“ vaikai: bobutės pasitelkė į pagalbą savo medines pasiramstymo lazdeles, moterys talžė jį savo odos rankinėmis, o vyrai į darbą paleido kumščius, net langai aprasojo. Iš pradžių dar girdėjosi silpnos vairuotojo dejonės, pakursčiusios įtūžį, o paskui jo balsas buvo užgožtas riksmų ir daužymo garsų.


Po kelių minučių atvažiavo gaisrinė, atidarė duris, ir žmonės išsilakstė lyg kiškiai.

Vienas iš darbuotojų įėjo į vidų pakalbėti apie gedimą su vairuotoju, tačiau.... iš jo buvo likusi tik krūva kraujyje paskendusios skerdienos.