Laikas - tai gyvenimo upė. Pradžioje lėta, maža, pažeidžiama, o vėliau vis stiprėjanti ir galiausiai nesuvaldoma. Šiame laike ir gyvename mes, žmonės, kurie visai nesusimąsto apie laiko vertę... „Apie minutės vertę reikėtų paklausti įsimylėjelių, nekantriai laukiančių susitikimo, apie sekundės vertę išgyvenusio avariją, o apie milisekundės vertę olimpinių žaidynių sidabro laimėtoją“... Laikas visada lekia, niekada nelaukia mūsų. Juk atrodo, kai kurie iš mūsų dar visai neseniai buvo maži vaikai, o dabar jau yra suaugę. Bet neverta verkti, kad kas nors baigėsi. Reikėtų nusišypsoti, kad tai apskritai buvo! Tuo galima mėgautis kaip sena nuotrauka, panorėjus išsitraukti ir pasižiūrėti. Juk malonu prisiminti! O gyventi tai verta, nes gal tavo mama vis dar nežino, kaip stipriai ją myli? Žmogus turėtų branginti savo gyvenimo kiekvieną minutę. Bet ar taip yra? Kiek dažnai mes sakome „kada nors“ arba „kurią nors kitą dieną“?.. Nereikėtų atidėlioti nieko, kas suteikia mums džiaugsmo. Kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė yra ypatinga! Ir mes nežinome, kuri iš jų bus mums paskutinė. Niekada nereikėtų nustoti šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną. Gali būti, kad šiame pasaulyje tu tik žmogus, bet kam nors tu - visas pasaulis...
Nesąmonė, kad niekada nereikėtų nustoti šypsotis... Čia visai kaip Amerikoje "keep smiling!". Bet paklausk savęs ar tikrai laikydama šypseną visada jausiesi laiminga?
Kaip, tavo įsivaizdavimu, žmogus turi branginti kiekvieną savo gyvenimo minutę? Kaip tai padaryti? Aš tik klausiu. Įdomus tavo požiūris.
Ir išvis, smulkiau nekomentuojant, skamba kaip žurnalo "Moterims" įvadinis straipsnis.
kartais minutės būna tokios brangios, kad net imi jų neapkęsti. Bet čia šiaip, ne apie kūrinį, jame per daug gražių minčių, kad tokią išvadą galėtum padaryti :)