....beprotiškai...

Kažkur toli tekėjo saulė, sruveno upelis..o aš netikėjau, kad galiu tave mylėt..
Žiauriai mylėt per keletą atsumų nuo Marso,
per keletą risnojančių avelių...
Ten taip iš tolo spindėjo Mėnulis niekadėjas...
o Tu kasnakt kirpai man dalelę dangaus...su žvaigždėm ir puse mėnulio...tik pusę...(kita gal pas tave?)
šilkiniai plaukai nukrito prie kirpėjos kėdės,
su dalele žirklių..rūdžių ir plaukų balzamo..
o tavo akys atsispindėjo šaltam vanedny...
..kur išmirko..ištįso..ir nublanko...
prieš melioną padėtą ant kelmo, prieš tekančią saulę kažkur pietuose...
Teisinga ir tvirta ranka, kuri mane visada glostė..nuo plaukų galiukų...
nuo galiukų iki šaknų...
kažkodėl visada atvirkščiai..tik atvirkščiai...

visada tu buvai šone...
niekada viršuj...niekada kažkur žemai...
šalia manęs, prie manęs, žodžiu - šalia...
šalia, kai man to nereikėjo..kai nesupratau, kad reiks...

Ir odiniai sofos pamušalai drėko nuo alkoholio...
draugų...alkoholio, draugų, alkoholio, draugų, alkoholio...
...arbatos...
drėko ir drėko...kaip tavo lūpos...
tu tiesiog buvai šalia...tol, kol manęs nepalikai...
vienos ant šitos odinės sofos su draugais...be akių tirpstančių vandeny...be meliono lūpose...ir be tavęs - mintyse ir sapnuose...
o aš...dabar tiku, kad kažkur toli teka saulė, sruvena upelis...o aš galiu tave mylėt... beprotiškai...