pragydusios rankos,
upių daina
išsiliejančios debesų
skruostų duobutėse...
kaip batais žieminiais
apsimovusi vasaros naktį
įbrendi į savo identity,
o ten jokios personality.
taip viskas regima
įgauna dar daugiau
minimum
(beieškant maximum)
minčių slėgis artėja
prie smailėjančių batelių,
o banalybė perima
dramblių gabaritus
kas tai?
šiais laikais
tavo pirmadieniai nesiskiria
nuo penktadienių
šiais laikais
tave lengva
sumaišyt su kavinuku
tai ištroškęs aš,
gurkštelsiu truputį.