Vieną rugpjūčio popietę virš Žemės pakibo gigantiškas, lyg patalai minkštas ir lyg sniegas baltas debesis. Susižavėjau. Fantazijos glūdumoje apvertus jį šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu, galima visai rimtai pagalvoti, kad ant žmonijos supykęs Dievas numetė jai atominę bombą. Tokiomis akimirkomis neįmanoma jaustis kitaip nei tik maža šios beribės visatos dalele.
Netrukus šį monumentalųjį gamtos kūrinį pridengė keli pilkšvai melsvi debesys. Kodėl? Turiu tris variantus, kaip galėčiau atsakyti į šį klausimą:
1. Tai šydas, susidaręs iš dulkių ir žmonių sielų, pakilusių sprogus atominei bombai.
2. Tai šydas, kuriuo amerikiečiai pridengė įvykius Hirosimoje ir Nagasakyje nuo pasaulio (bet tai padaryti pavyko tik neilgam).
3. Tai šydas, kuriuo gamta pridengė jau formas keičiančius debesis nuo manęs, kad jie neužgožtų mano atmintyje susiformavusių įspūdingų sprogusios atominės atominės bombos vaizdinių (tai jai pavyko kuo puikiausiai).
Pasirinkite patys. Aš neapsisprendžiu.
Gamta visagalė.


lai lai lai









