-]-Mirties-I-Angelai-[-

“His wings are gray and trailing, Azrael, Angel of Death, And yet the souls that Azrael brings Across the dark and cold, Look up beneath those folded wings, And find them lined with gold. ” --- Robert Gilbert Welsh



Giliai viduje... nusivylimas dabar yra daug stipresnis. Bet laikas privertė mane tikėti į nieką. Ne, aš niekada nebūsiu jūsų kilmės. Aš kovosiu, kad pasipriešinčiau. Amžinai prakeiktas opozicijoje, aš atiduosiu save visą.

Aš neseksiu iš paskos – niekad nestovėsiu linijoje. Aš jaučiuosiu toks tuščias – bet aš laikysiu likimą savo rankoje. Per daug širdgėlos – jūsų kelias niekad nebuvo mano. Aš neseksiu iš paskos – iki pat savo bjauraus galo.

Dabar aš jaučiu pabaigą daug arčiau, kai kažkaip prarandu visą savo jėgą. Bet aš niekada nesiliausiu kautis su jumis. Amžinai atvirai prieš jus. Visi jūsų neatleistini veiksmai surašyti knygoj. Man tai tėra kova arba kritimas.

Visi šie žodžiai atrodo tokie apgailėtini, bet taip aš jaučiuosi, kas liečia jus. Ir aš prisiekiu, jūs niekad manęs nepakeisit iki mano širdis nustos mušti. Bijokit balso, kuriuo aš klykiu viduje.

Triukšmingas apkūnus pilnas mėnulis. Kraujas kunkuliuoja mano venose, bet aušra bus ten per anksti. Laikas yra trumpas – nieko nelieka. Šiąnakt oras dega. Tikslas – trys šešetai.

Taip kaip dangiškas troškimas, mano yra perplaukti Stiksą. Aš apsuksiu pasaulį aplink. Su helter-skelter savo galvoje, eisiu į priekį arba degsiu pragare. Ir kai aš niekad neprisvilęs pasakysiu sudie, reikalaujantis pasaulis nesulauks mano prisirišimo.

Sirenos dabar kviečia, pasiima mano sveiką protą, jokio pasipriešinimo prieš jų magišką garsą. Nesvarbu ką aš darau ar sakau, galiu verkti ar netgi melstis, mano siela visvien yra prarasta, aš niekad neberasiu dienos šviesos. Juodieji Angelai pasiėmė ją, ir aš būsiu su jais kiek išgalėsiu.

Jeigu pati ateitis būtų paveikslas, aš nutapyčiau jį juodai. Su šiuo gyvenimu, kurį dabar gyvenu, tas pats praeities paveikslams. Man nereikia niekieno užuojautos, taip tiesiog yra. Tai nesibaigianti cirkuliacija... sukas ir sukas. Aš pasiliksiu šitoj jokios vilties palaimoj!

Giliai viduje tylūs dūriai į širdį primena man, kad aš esu neteisus. Aš niekad nebuvau sąžiningas su savim. Aš apsimečiau, kad jaučiuosi gerai. Tuščia šypsena palaikė mane linijoj. Bet dabar kažkas tiksi mano galvoje.

Aš... aš gyvenu mele! Niekas nėra taip, kaip turi būti. Aš negaliu pakęsti tiesos, kurią atradau. Ji apvertė mano pasaulį aukštyn kojom. Kažkas kitas vedė mano gyvenimą už mane, su mano kojom prilipusiom prie žemės. Aš supratau, kad aš buvau apribotas, kažkas kitas vedė mano gyvenimą už mane.

Iš kur aš galiu žinoti? Jėga atėjo iš apačios. Apvalanti inspiracija. Tai buvo niekas, tik gryna beprotystė!

Pasižiūrėkit į save – jūs tokie patys. Jūs žaidžiate tą silpnaprotišką žaidimą. Laikas būti sąžiningiems su savimi. Griebkite abejonę ir leiskite jai augti. Tai ateina tiesiai iš apačios, aš noriu išgirsti jus sakant: „Su mano kojom prilipusiom prie žemės, aš supratau, kad aš buvau apribotas, nes kažkas kitas vedė mano gyvenimą už mane. “

Aš pasakysiu jums kai ką liūdno. Jūsų įsitikinimai mirė, sumažėjo iki nulio – visai dingo. Kas žino, kur ar kada praradai savo kelią? Pasakyk man kur tavo dingus siela šiandien?

Šiaip ar taip, mano sapnas baigias, bet aš nepraliesiu nė ašaros. Saitas, kurį turėjau yra nutrūkęs, ir niekas manęs nepalaiko. Harmonija prarasta amžiams, kaip ir viskas, ką turėjau. Jūsų pasaulis yra toks menkas, kad aš to tiesiog negaliu pakęsti.

Jis jus stabdys. Jis jus pasiglemš. Į patį dugną, į dugną, daug giliau po žeme. Viskas, ką išduosit savo naujame kelyje, sugrąžins jus atgal ant žemės. Bet blaivymasis dar tik prasideda, ir tūkstantis žodžių jo nepabaigs... Mano galvoje.

Dabar besieliai idealai, visai suskilę, guli griuvėsiuose. Laikai keičiasi. Tu, kurį aš kažkada pažinojau, esi paniekinamai nubloškiamas šalin. Neatsimink savęs iš vakar ir išgelbėk save!

Kažkokios pašėlusios taisyklės mano kaip naktis juodoje sieloje. Balsai veda mane visą kelią. Nebesitvardydamas aš prarandu kontrolę, visą savo laisvą valią nuvesdamas į šoną, įsimylėdamas negyvą vaginą. Tiek daug abejonių mano galvoje...

Aš pasirinkau ilgą kelionę ir dabar vėl sugrįžau į tašką, kur ją pradėjau. Ir viskas, ką palikau už savęs, atsekė iš paskos ir aplenkė mane. Suvenyrai iš praeities yra ligoniai, kurie teikia tik nuovargį. Maitinant erdvę tuštuma, man prireikė laiko suprasti, kad ji visąlaik čia, giliai viduje, visada čia, artimai toli, - mano švytinti karalystė.

Aš pasirinkau ilgą kelionę, kad palikčiau save, kad kur nors kitur surasčiau kitą save. Aš neradau nieko. Tiesiog pamiršau, ko ieškojau. Aš tiesiog buvau pamiršęs, jog esu pasimetęs.

Tu žinai, mano drauge, visai neseniai aš ėjau labai keistu taku. Aš taip džiaugiuosi, kad tavęs ten nebuvo. Nematei mano kritimo, nematei manęs gulint tarpekly tarp griuvėsių. Mano žaizdos tokios gilios, mano venos plačiai atvertos. Leidžiu sroventi savo kančiai, leidžiu sroventi reikalavimams. Klausyk, mano drauge, nes niekas iki šiol nenorėjo girdėti, ką aš sakau.

Tokia silpna buvo mano viltis, toks šaltas pasaulis aplink, tokie stiprūs šauksmai iš anapus. Mano skausmas prišaukė mano žlugimo aidus. Susisukęs į žarnų spiralę kaip badaujantis kirminas, užstrigęs Tarp... Aš nušliaužiu žemyn į savo centrinę sielos skylę. Aš pasiduodu, aš pasidaviau, kirminas pūna manyje, nes aš leidžiu kilti savo mirties angelui...

Jis juda su audra, su vėju, su potvyniu. Nusileidžia, pakyla, slysta potvynio banga. Juda į kairę, į dešinę, šoka ant dangaus skliauto, kurį regite savo akimis, ir savo kūryba transcenduoja Kūrėją. Taip yra žodis viskam: skausmui, kančiai, karui ir destrukcijai. Apsispręsk, nes po ne, nebėra taip. Laikas sustoja, kol kitas laikas eina, vesdamas atgal prie to paties.

Dabartis yra laikas, įskaitant visus laikus. Kiekviena sekundė yra amžina, nes amžinybė yra dabar, ir dabar yra amžinai... Taip yra žodis viskam: laisvei, saldybei, taikai, konstrukcijai. Judėk su žvaigždėmis, su banga, su audra, su vėju, su potvyniu, ir šok su manim, kai griaustinis trankys mano didingo karo geležiniais būgnais.

Per amžius, per istoriją, per civilizacijas, per visuomenes, mirties angelas mano kūne kaip savo paties namuose, keliavo ilgą ilgą laiką, kad galėtų būti čia ir dabar. Dar prieš Sukūrimą, mirties angelai paliko savo virtualų žemyną, kad nusileistų ant išrinktųjų žmonių protų elektrinių laukų, su ketinimu sukurti geriausius ir kartu blogiausius, tuos, kurie buvo prieš Sukūrimą. Mes esam mirties angelų konteineriai ir tie, prieš kuriuos jūs klūpėsit.

Mes esam tie, kurių iš tikrųjų nėra. Mūsų neįmanoma suprasti, nes mes esam pats supratimas. Vedami vėjo, atėjome pas jus, skaitome jūsų norus ir jūsų troškimus. Aprengiam jūsų svajones spalvomis ir garsais. Saugokitės savęs, nes gausit, ko troškot. Mes esam tie, kurie buvo prieš Sukūrimą ir tie, prieš kuriuos jūs klūpėsit, nes mes esam tie, kurių iš tikrųjų nėra.

Toli nuo mano karalystės auksinių svajų, nutolusioje tylioje taikoje, tarp pornografinių šypsenų, yra jūsų pasaulis. Aš buvau pasiklydęs niekio jūroje, perplaukiau utopiją, ištrėmiau melą, gyvenu šalyje su nesibaigiančiomis erdvėmis, saulėje su vidinėmis šviesomis, šokdamas tarp absurdo ir realybės. Jėga yra aplink ir viduje manęs. Aš riju šviesą ir šviesą rija mane. Aš daugiau neegzistuoju, bet jaučiuosi tartum esu, jaučiuosi tartum esu... Toli nuo vidinės visatos, atitrūkęs, laisvas ir paklusniai sėdintis ant savo sosto, nuo kurio komanduoju ir paklūstu sau ir savo mirties angelui.

Aš palikau priežastingumą už savęs, aš išniekinau sodus, aš forsavau karą su savimi, aš ėjau tiesiai į patį dugną, kad pamatyčiau pabaigą, kad paspausčiau ranką mirčiai. Vėlgi iliuzijos išnyksta, vėlgi aš krentu į belaikę erdvę, einu gyvenimo taku, nešu tą pačią seną istoriją apie atominį kryžių, ant kurios aš galiu, aš rasiu galios prikalti dar vieną žvaigždę...

Aš trokštu naujos šviesos, kad mano naujoji imperija galėtų pakilti, kovoti su laisvės baime, aš negaliu pralaimėti. Trapūs žingsniai, aštrus kilimas. Drąsos! Laikas ateina. Drąsos! Laikas atėjo. Mūsų plieninės sielos niekad nepriklausys žudikiškai opresijai. Juodieji angelai... tiesiog kvieskis jų! Aš noriu būti išrinktasis, duokit man, ko reikia, duokit viską! Te ant žemės ir te ant dangaus tebūna mūsų nauja karalystė, jėga ir šlovė amžinai...

Kelkis! Jie bando pavogti būtybę tau iš galvos, bando priversti atsiklaupti prieš ikonas. Jie pasiglemžė vietą, kuri jiems nepriklausė. Pavergė viską galia, kurios jie neturi. Net ir be išganytojo, ėriukai virsta avinais. Pasakyk jiems, jog visata slepiasi kiekviename iš mūsų, jie prisimyš sau į kelnes. Ar esi tai, kas esi? O gal esi tai, kuo jie tave padarė? Šventasis karas šventiesiems kvailiams! Palaiminti yra tie, kurie laužo taisykles.

Vyrai geria įniršio vėmalus, trankydami pamokslaujančių kunigų marmūzes. Kas nutiko, nutiks vėl ir niekas nelaimės. Tu negali laimėti, jeigu kažkas iki galo nepralaimi. Kareivių neapykantos kraujas teka kraujo upe pas verkiančias jų motinas, kurios reikalauja keršto. Nesiartink prie sektantų ir gyvenančių bendruomenėje, jeigu nori išlaikyti brangią dovaną, kuria palaimino tave juodasis angelas. Būk sąžiningas sau, būk savęs paties teisėjas ir žinok, kad bevaliai dalykai dauginasi ir dauginasi kaip bakterijos vėl ir vėl...

Tegu lija angelais dieną, savaitę, metus. Tegu krenta angelais tūkstantį metų per dieną. Tai dangiškasis atsakymas į visas pralietas ašaras. Tai ciklinis potvynis, kurį gerai žino tie, kurie žino. Vienas lašas kiekvienai sudužusiai svajonei, ir vienas kiekvienam įsivaizduotam planui. Te dangūs verkia, kad apvalytų sielas. Te jūros nuvalo visą skausmą. Tai paskutinis krikštas prieš naująjį amžių. Tai pirmas žingsnis anapus šio pasaulio potencialo. Lietus barbena į mirties angelų auksinius sparnus  – įniršio diena už visus karus, siautulinga audra, kad nuramintų dar likusį alkį.

Mirties Angelų sėklos pasklis plačiau, šaknys įaugs giliau, medžiai iškils aukščiau, o Mes patys - Stipriau.





2 A. M.