Nuodėminga meilė

Toks svaigus Tavo mėlis akių,
Lyg rugiagėlėm laukas nuklotas,
Ir kankina ir gundo sykiu-
Ar šėtono, ar Dievo Tau duotas?

Ir kai žvilgsnis atsako į žvilgsnį,
Mano rankoje - Tavo ranka,
Jau tarp mūsų neliko nei žingsnio,
Jau žinau - esu Tavo auka.

Lyg tas pats, bet kas kartą vis nauja,
Širdys daužosi vienu ritmu,
Mes per nuodėmę drąsiai keliaujam,
Kaip išvaikščiotu sodo taku.

Jeigu mano namai - pragarai,
Su Tavim, patikėk, - tikras rojus!
Mes Adomo ir Ievos vaikai,
Gal todėl vienam kito taip noris?...

Paliesk mane... jauti kaip kūnas virpa?
Jau ir be žodžių viską supranti...
Įsimylėjom, paragavom ir... įklimpom,
Sakyk - tai kuo gi mes kalti?

Prisiragavę rojaus vaisių,
Lengvai pavargę, bet laimingi,
Kiekviens prie savo židinio nueisim,
Kaip apmaudu, kad jie skirtingi...

Aš pasakysiu Tau - atią!
Ir Tu sėkmės man palinkėsi,
Prastumsim laiką, o ryte
Kartu vėl dieną nuo kavos pradėsim.

Pralėks gyvenimas nežmonišku greičiu,
Abu pasensim ir pražilsim,
Bet nei aistros, nei Tavo mėlynų akių
Aš niekad niekad neužmiršiu...