Mėtiniai ledinukai

Jis įėjo į savo kambarį. Atsiklaupė ant kelių. Lėtai ištraukė apdulkėjusią batų dėžutę iš po lovos.
  - Paskubėk, Ignai, mes jau važiuojam!
  Bet jis neskubėjo. Pirštų galiukais palietė dangtį. Pakelti nesiryžo. Nupūtė dulkes. Vis dar dvejojo. Kažką prisiminė. Nusišypsojo. Drąsiai atsistojo, iš visų jėgų spausdamas dėžutę. Priėjęs prie stalo paėmė vieną medžiaginę juostelę ir tvirtai apvyniojo.
  - Ignai, ką ten veiki? – atsklido moteriškas balsas.
  Jis neatsakė. Bet išėjo iš kambario. Lėtai apsimovė batus ir nusekė paskui mamą. Įsėdo į automobilį. Važiuodamas visą laiką tylėjo. Po dvidešimt trijų minučių ir keturiolikos sekundžių išlipo. Stovėjo žaliuojančioje pievoje, šalia šniokštė upė. Jis užlipo ant tilto. Pažvelgė žemyn. Sraunu. Tirpo sniegas. Kiek pasilipėjo ant turėklo, iškėlė rankas. Paleido. Dėžutę ilgai krito. Tyliai pūkštelėjo. Nuplaukė.
  - Juk nebuvo taip sunku? – paklausė moteris.
  - Man ir neturėjo būti sunku, - nedvejodamas atsakė berniukas.
  Moteris skambiai nusijuokė. Jos juokas buvo išskirtinis. Visada sukeldavo emocijas. Kartais prajuokindavo. Kartais suerzindavo. Šįkart prajuokino.
  - Jei ne tau, tai kam turėjo būti skaudu? – dar paklausė ji.
  - Geras klausimas, - pritarė jis. Kalba buvo baigta.
  Jie išvažiavo. Į kitus namus.

  Visur namuose sklandė dulkės. Ignas garsiai nusičiaudėjo. Nieks nepalinkėjo sveikatos. Paskui jis paėmė kelias dėžes ir nunešė į sunkvežimį. Namai pamažu tuštėjo. Tuštėjo ir kažkas Igno krūtinėje. Bet po pastarųjų įvykių ten ir šiaip buvo taip tuščia, kad jis net nepastebėjo.
  - Nemanau, - nutraukė tylą tėvas. – Kad viską turime vežti į naujus namus.
  Tėvo žodžiai pažadino Igną. Jis pastebėjo aplink vaikštančius žmones. Jie visi buvo užsiėmę. O juk buvo įsitikinęs, kad yra vienas…
  - Ką turi galvoje? – paklausė mama.
  - Mums visko nereikia, - atsakė tėvas. – Čia susikaupė per daug šlamšto per tiek metų. Be to pas Ingą viskas netilps.
  - Turbūt tu teisus, - sutiko mama. – Manau, šitų knygų mums neprireiks…
  - Ir senų žurnalų…
  - Šitos muzikinės dėžutės…
  - Ar šitos senos kėdės…
  - Ignai, tau tikrai nereikia tavo senų sąsiuvinių…
  - Ir tavo dėžės…
  Ignas staigiai atsisuko į mamą:
  - Kurios dėžės?
  - Batų dėžės. Tos, kurioje laikai vaikystės prisiminimus. Tai juk juokinga. Manau, pats metas ją išmesti. Esi per didelis.
  - Mam… - puolė ginčytis Ignas.
  - Aš taip pat pritariu mamai, - piktai jį nukirto tėvas.
  Vaikino viduje kažkas užvirė. Tuštumoje pabudo prisiminimai.
  - Puiku, ir išmesiu. Jei galima… į Vilnelę.
  - Kaip nori. Mes laukiam prie durų.
  Ignas iš lėto apsisuko. Krūtinėje kažkas plėšėsi. Jis įėjo į savo kambarį.  Atsiklaupė ant kelių. Lėtai ištraukė apdulkėjusią batų dėžutę iš po lovos.

  Ignas sulankstė laišką ir įsidėjo į kišenę. Nuėjo į valgomąjį. Šeima vakarieniavo. Nieks nesikalbėjo. Bet ore jautėsi įtampa. Mama pirmoji nesusivaldė.
  - Bet aš vis tiek nesuprantu… Kur?
  - Manau, tai retorinis klausimas, - bandė juokauti teta Inga.
  - Man nejuokinga. Kalbam apie didelius pinigus.
  - Kam mano tėvui slėpti pinigus? – piktai paklausė tėvas.
  - Nežinau kam. Bet paslėpė. Ir gerai. Nebežinau vietos, kurioje neieškojome…
  - Net palėpėje? – pasiteiravo Inga.
  - IR palėpėje, - pabrėžtinai atsakė mama. Šakutė garsiai tarkštelėjo į  lėkštę. – IR rūsyje. IR kieme. Visur.
  - Gal išnešė iš namų?
  - Negalėjo. Niekur nėjo. O pinigus tikrai laikė šalia.
  - Didelė suma?
  - Mes ketinom sumokėt už naują butą…
  Ignas paleido iš rankų dubenį. Makaronai išskydo ant stalo. Visi nuščiuvo.
  - Gal jūs ir senelio mirtį buvot suplanavę? – piktai paklausė jis.
  - Nekalbėk nesąmonių, - tėvo veidas buvo raudonas iš pykčio.
  - Ignai, kaip tau į galvą šauna tokios mintys, - paklausė mama. – Mes tiesiog manėm, kad jis mums paskolins…
  - Bet jis nebūtų skolinęs, - nutraukė ją Ignas.
  - O kai taip nutiko… - lyg nepastebėjus įsikišimo tęsė mama. - Privalom tuos pinigus rasti. Juk ryt turim išsikelti.
  - Galit gyventi pas mane kiek norit, - pasiūlė Inga.
  - Nesijaudink, mes tau ilgai neįkyrėsim…
  - Bet ką jis sau galvojo? Kaip galėjo nepalikti mums pinigų…
  Ji nutilo. Visi nutilo. Baigęs valgyti Ignas grįžo į kambarį. Iš palovio ištraukė dėžę ir įkišo ten laišką. Net nežvilgtelėjo į dėžės vidų. Paskui užsnūdo. Kitą dieną prasidėjo kraustymasis. Visur namuose sklandė dulkės. Ignas garsiai nusičiaudėjo. Nieks nepalinkėjo sveikatos.

  Praėjo dar dvi savaitės. Ir tik tada jis jį rado. Laiškas buvo įdėtas į knygą ant stalo. Ignas iškart pažino senelio rašyseną. Jis visada rašė tik didžiosiomis. A raidė priminė žvaigždutę. Senelis apskritai nelabai mėgo rašyti. Sakydavo, kad tik veltui naudoja popierių.
  Ignas atvėrė voką ir ištraukę popieriaus skiautę. Ir nusijuokė. Senelis ją išplėšė iš kažkurio mamos meilės romano. Paskutinio puslapio, nes viena pusė buvo tuščia. Mama mėgo tuos romanus. O senelis mėgo iš jos pasišaipyti. Už tai, kad vadino jį nukaršusiu seniu.
  Senelis rašė:
  Mielas Ignai, juk žinai, kaip nemoku rašyti. Tad aš trumpam. Esu įsitikinęs, kad dabar visi ieško mano pinigų. Per gerai juos pažįstų, kad galvočiau apie juos geriau. Juk taip, tiesa? Na, kad nebūtų taip sunku, pinigus palieku tau. Manau, tu geriau už juos žinosi, ką su jais daryti. Tavimi aš pasitikiu. Tikiuosi, kad juos rasi… O gal geriau nerask. Ir nepamiršk, kad saldainiai yra labai sveiki. Arba bent jau skanūs. Nesvarbu, ką apie tai mano mama. xxx Senelis.
  Ignas dar kelias minutes negalėjo atitraukti akių nuo laiško. Senelis jam parašė… Paliko pinigus… Pagaliau mintys grįžo į realybę. Mama kvietė… Ignas sulankstė laišką ir įsidėjo į kišenę. Nuėjo į valgomąjį. Šeima vakarieniavo.

  Palata kvepėjo nešvaria patalyne. Iš keturių laisvų lovų užimta tebuvo viena. Joje gulėjo senelis. Ignas sėdėjo šalia. Senelis pramerkė akis.
  - Paduok man mėtinį saldainį.
  - Žinai, mama sako, kad jie nesveiki. Prašė, kad tau jų nepirkčiau… - nedrąsiai prakalbo Ignas.
  Senelis kimiai nusijuokė.
  - Ignai, aš tave pažįstu kiek geriau. Ir žinau, kad vis tiek jų nupirkai. Tiesa? Nagi, duok. Nejaugi nori iš savo senelio atimti paskutinį džiaugsmą?
    Ignas papurtė galvą. Ištraukęs iš kišenės polietileninį maišelį išėmė vieną mėtinį ledinuką ir padavė seneliui.
  - Žinai, tėvai jau susitarė dėl mūsų buto pardavimo… Nesakė tau?
  - Kažką minėjo, - nerūpestingai mostelėjo ranka senelis.
  - O tiesa, kad jiems paskolinsi pinigus? – bandė iškvosti Ignas.
  - Ech, velnio pinigai… Tik jie visiems ir terūpi, - senelis nepasidavė. – Žinai, tavo tėvas atėjo čia tik dėl jų. Aš jam visai nerūpiu…
  - Seneli, tu neatsakei į klausimą…
  - O ir neketinu, - linksmai atsakė senelis ir Ignas išgirdo pokštelėjimą. Senelis perkando ledinuką. – Būtų geriau, jei tų pinigų išvis nebūtų. Tegu patys užsidirba… Bet žmonės neturi drąsos. Žinai, būtų gerai, jei tu turėtum.
  - Bet aš drąsus, seneli, - bandė prieštarauti Ignas.
  - Tikiuosi… Duok die, kad mano pinigų nieks nerastų…
  - Paslėpei juos? – prisislinko arčiau Ignas.
  - Ne. Niekada nieko neslėpčiau. Tik padėčiau į pačią brangiausią vietą… Turėtum tokią vietą?
  - Aš? Aišku. Savo batų dėžutę…
  - Matai, kaip gerai. Labai gerai…
  Senelis užmigo. Po savaitės palata liko tuščia. Praėjo dar dvi savaitės. Ir tik tada jis jį rado. Laiškas buvo įdėtas į knygą ant stalo.