Skrydis.

Krisdamas žemyn aš nejaučiau skausmo. Nejaučiau baimės, nejaučiau paniekos, anei pagarbos asfaltui, taip greitai artėjančiam. Pro akis nepraslinko visas gyvenimas, net menkas atsiminimas nešmėkštelėjo, nors tatai žmonės mano esant privalu tokioje nepatogioje situacijoje. Mačiau tik pilką ir drėgną šaligatvį, vieną tų, kuriais kadais vaikščiodavau.  Nejučia į galvą atėjo klausimas, kas nugramdys mėsas nuo jo... Reikėjo įsidėti į kišenę laiškeli ir iš karto atsiprašyti to žmogaus už nepatogumus. Keista, niekada nesu skridęs lėktuvu, tačiau tuo metu lėktuvas buvo nereikalingas - kritimas žemyn irgi skrydis... Nejučia užsimerkiau. Galva buvo tuštutėlė - apie tokią ir svajodavau kiekvieną minutę, kiek save pamenu. Dabar juk jau niekas nebesvarbu. Apačioje kažkas šūktelėjo. Pradėjau skaičiuoti sekundes. Trys... Dvi... Viena.

Skrendant, supratau, skausmo justi neįmanoma. Man buvo tik smalsu, ar skaudės, kai atvyksiu.

Nulis.