M.i.r.t.i.e.s.K.a.r.a.l.y.s.t.ė

Tota philosophorum vita commentatio mortis est. (Cicero)



Garbinkit Mane!

Aš esu gyvenimas, aš esu mirtis. Aš esu dorybė, aš esu rotacinio judėjimo strėlė. Aš esu liepsna priežasčiai, aš esu minčių veiksmažodis. Aš esu teisingųjų teismas, aš esu netikinčiųjų kartuvės. Aš esu keršto ugnis, aš esu revanšo ašmuo. Aš esu egzekutoriaus kirvis, aš esu budelio virvė. Aš esu neišmanančiųjų karalystės žlugimas, aš esu netolerancijos valdymo pabaiga.

Niekas niekada nesustoja. Viskas prasideda dar kartą. Pabaiga ir pradžia yra amžini meilužiai. Savo kūnų belaisviai, nuo avių tvarto iki kapo, impotentinės marionetės! - jūs aspiruojame šviesą. Saulė taps juoda, jūs matysite vien tamsą... po ateinančios mano karalystės. Čia laikas yra nerealus, valandos ir minutės yra bevertės, čia amžinybė turi vardą: atgaila. Gyvenimas tėra iliuzija, sukasi aplink ir aplink.

Diena, kai saulė praras savo skaistumą, diena, kai žemė išsitėkš ant savo išverstų vidurių. Diena, kai upės ir upeliai užtvindys jūsų miestus. Diena, kai pats gyvenimas taps biausiausia iš visų bausmių. Žemė drebės. Žemė degs. Dangūs griaudės. Mėnulis neapsisuks. Jūs atrasite mano tamsiąją pusę, jūs garbinsite mano juodąjį veidą. Egoistiniai žmonės melsis savo snobiškiems dievams. Ekstazės pagautos minios suskils į juodojo mėnulio himnus. Visi bus teisiami.

Visi bus nubausti už savo gerus darbus. Tik maištingojo angelo vaikai bus išgelbėti. Kol dvokiančios kiaulės garbintojai, neišmanymo ir naivumo aukos, paliks karnalinės formos kaliniais. Ir amžiams pus prakeiktoje duobėje, kuri tapo žemė.

Aš esu Mirtis, žmogau! Nenumaldomai tu eini link manęs. Kiekvieną akimirką tu esi vis arčiau manęs. Ar žinai, kur aš tave nuvesiu? Tas gyvenimas tęsis nesibaigiamai... Nesibaigiamai? Į nepasisekimą, į amžiną skausmą.

Aš esu Mirtis, žmogau! Tu esi pasmerktas mirti, tu esi pasmerktas prie manęs prisijungti. Ir šitas užtikrintumas vaidenasi tau nuo gimimo iki. Aš, tavo mirtis, sakau tau, žmogau, tu negali pasipriešinti. Žmogau, tu esi įkalintas. Žmogau, tu privalai pasirinkti. Tu pasirinkai. Aš tave įvesiu į tamsiųjų galių valdovo kariauną. Jokio poilsio. Jokios pabaigos. Jokio prieglobsčio. Jokio pabėgimo. Jokio atsikvėpimo. Jokio miego. Jokių svajonių... amžiams.

Aš esu Dorybė, žmogau! Gimęs iš smegenų gelmių. Gimęs iš tamsiųjų amžių. Gimęs iš nebūties. Gimęs per kruvinas skerdynes. Gimęs per masyvias egzekucijas. Gimęs per milijonus mirčių. Protėvių predikcija, viduramžių pranašystė, šimtametė institucija, amžinas Dievo niekinimas, - aš esu Dorybė. Gimęs iš nusikaltėlių dievagojimo. Gimęs iš slaptųjų konspiracijų. Gimęs iš gėdingų ritualų. Aš esu Dorybė.

Mano svajonių kaliniai, pavergti mano iliuzijose, paralyžuoti naujos dienos kančia, iškankinti šlovės geidulio, trokšta jėgos. Jie randa prieglobstį pentagramoje, kur nebijo nieko. Jie dominuoja prieš savo priešus, jie veda savo draugus, viskas priklauso jiems, kūnas ir siela. Bet aš esu jūsų gyvybių savininkas, jūsų minčių diktatorius, jūsų veiksmų valdytojas. Pentagrama yra jų nematomas ginklas...

Aš esu aušros sūnaus pasiuntinys, ryto žvaigždės vergas. Aš esu čia, kad įdirbčiau dirvą savo ateinančiui karaliui, kad perversčiau Metatrono tezę, kad paneigčiau kiaulės rezurekciją, kad pamatyčiau tuos, kurie pakils – jie mirs. Ir aš kankinsiu jų sielas, anapus Stikso, anapus Acherono, anapus Hado karalystės. Aš esu aušros sūnaus pasiuntinys, ryto žvaigždės vergas. Matykite manyje savo idealą, matykite manyje savo naująjį dievą.

Nesibaigiančios nakties tamsoje, amžinojo gyvenimo saulėlydyje, šaltoje žemėje be saulės, jūsų sielos panirs į tylos pasaulį. Toliau į begalybę, anapus niekio. Nusikalstamos mirties vizijos, neaprašomas tamsos siaubas. Absoliučios tuštumos desoliacija, nepakeliama impotencijos sensacija, apakinti visiškos paralelaus pasaulio nežinomybės, jūsų pojūčiai atbunka ilgai kelionei. - Šeimininkas kalba, mes klausom. - Tėvas įsako, mes paklūstam. - Jūs visi esat vienas, ir vienas esu aš pats.

Lėta ir skausminga mirtis, subtili ir pavojinga ataka. - Paniekos upokšnis. - Pykčio srovė. - Neapykantos upė. - Turtingieji ar vargšai, kilmingieji ar elgetos, visi turi raktą. Asmeninis kerštas ar nusikaltimas iš aistros, cianidas lieka amžinas. Mikstūra niauriose konspiracijose paruošta, kur tik patekdama, ji sėja sumaištį. Nei degantis ratas, nei gėdos stulpas, negali sustabdyti šio niokojimo, nuraminti žmonių neapykantos. Bjauri ir inteligentiška mirtis, užtikrinta ir ilga degradacija. Šlykštus alus ar rafinuotas vynas, nesvarbi administruojama dozė, niekas negali būti imunizuotas.

- Kūnais pašvęsta žemė. - Šviesos siela... - Gyvenimas negali būti nesibaigiantis. - Tik skausmas yra amžinas. - Verk dėl prarasto laiko, kurio tau nepavyko suprasti. Gyvenimo prasmė liks misterija, bet dabar tu turi atsakymus apie mirtį.

Gyvenimas, kur kančia yra vienintelis pasitenkinimas, liūdnumas naktų be miego, sugniuždymas būti vienas prie visus. Kraujo ritualas, kur žmogus duoda savo gyvybę už manąją, pralieja savo kraują už manąjį. Dabar aš būsiu jie ir jie bus mano, ir mes būsim aukščiau bet kokio viešpačio. Jūsų sielos pasidalino į infernalinio blogio audras, jūsų sielos amžinai kentės. Pasinaudokite šiuo fluidu, išnešdami savo sielą iš nežinomybės gniaužtų. - Mirtis yra vienintelis pabėgimas nuo gyvenimo skausmo. - Mirtis yra vienintelis būdas pasiekti dieviškąją jėgą. - Ašmens glamonės ant odos budina jūsų žiaurias svajones. Žiūrėkit, taip geidžiamas skystis teka iš kūno. Žiūrėkit, šventas skystis čiurlena iš žaizdų. Te jūsų protai prisisotina šia beprotiška atrakcija.

{Kiekvienas žmogus nuo Sukūrimo gimsta blogas. Kai kurie bando gyventi taip gerai, kaip tik gali. Kai kurie kiti dedikuoja savo gyvenimus nešventam žemės viešpačiui. }

Kunigai: - Viskas paruošta. - Eikit ir atneškit man šviežios mėsos. - Mes ištroškę pašventinto gėrimo. - Paskubėkit, aš ilgiau nebegaliu laukti.
Ansamblėja: Štai ji – pažadėtoji skaisčioji!
Mirtis: Jos nuogas kūnas žaidžia su nestabiliais šešėliais. Jos ilgi plaukai slėpia pusę jos krūtų, ji pakelia galvą. Jos akys blizga nuo fakelų šviesos.
Kunigai: - Pažiūrėk giliai į mano akis, tu maža kale. - Pažiūrėk į savo mirtį, ji tau šypsosi.
Kunigų refleksijos: - Mirtis tau atveria savo rankas. - Tu drebi ir tavo kūnas yra šlapias. - Tau nereikia bijoti, tu būsi išgelbėta. - Tu kentėsi, tu mirsi, tu būsi laisva.
Kunigai: - Aš noriu girdėti jos žliumbimą. - Aš noriu girdėti ją verkiant. - Aš noriu girdėti ją klykiant. - Iš pasibjaurėjimo... iš baimės... iš skausmo.
Kunigai ir visa Ansamblėja: Mes tavim pasirūpinsim...

Mirtis: Pavagusi ir paklusni, gulėdama ant juodojo altoriaus, ji pasyviai ir sugniuždyta laukia, kol šalta tyla pasklinda po Ansamblėją.
Kunigo refleksija: Tik mano invokacija aidi pasekėjų gretose.
Kunigai ir visa Ansamblėja: - Šlovė Mirčiai. - Garbė Mirčiai.
Kunigai: - Te jos kraujas numalšina Tavo troškulį. - Te jos mėsa nuramina Tavo alkį. - Dėl Tavęs mes valgysim raudonąją karūną. - Dėl Tavęs mes laižysim žaliąją karūną.
Kunigai ir visa Ansamblėja: - Šlovė Mirčiai. - Garbė Mirčiai.
Mirtis: Ašmuo giliai perskrodžia jauną mėsą. Visi drauge kergiasi su kruvinom žaizdom.
Kunigai: - Štai mūsų svajonių teatras. - Šis absurdiškumo grožis.
Kunigai ir visa Ansamblėja: Šlovė ir Garbė Mirties Karalystei!





2 A. M.