Liga liga

Smaugia mano kraują
pampsta smegenų košė,
  skausmas tarsi laukinių
  ramunėlių dvelksmas,
pačių nuostabiausių gėlių,
  deriniu: balta, žalia, geltona,
kaip ir mano veidas
kaip ir mano
oras

Šitas eiles rašo rankos nukepusios,
slidžiu kampuotu tušiniu,
  baltam patale,
juk reikia ir ligoms
  šį bei tą surimuoti
      kad nuobodu netaptų
      begalabijant mane jauną

Gardi duona
  iš skuduro ir kojinių
iš vytelių žilvyčio
      ir vieversių žavingų,
  kas dieną vis daugiau
    į ją dedama,
        o iš manęs
      vis daugiau
    išseparuojama

Vieną kartą,
      aš jau būsiu duona.
Skanu bus tiems kas verkia,
Skanu bus tiems kas
    aria žemę juodą.