Nekromantas

Jūs, kurie skaitote šiuos žodžius, este gyvi, o aš, šių eilučių autorius, jau seniai pasiekiau kelio laukymėje galą ir Azraelio lydimas išėjau į savają Eliziją. Nemanau ir nesitikiu, kad tarp jūsų atsiras daug manimi patikėjusių, bet viliuosi, jog atsiras bent keli, kurie nepamanys matantys prieš savo akis tik girto pamišėlio paistalus.

Tai buvo tamsūs metai - kupini smurto, siaubo ir kančios. Kaimus ir miestus drebino kruvino pilietinio karo viesulas, kurį nuolatos sekiojo jo broliai - badas ir maras. Iškankinti žmonės slankiojo po šalį it vaiduokliai, nuolat prašinėdami išmaldos ir dėl visų savo negandų kaltindami tironiškas žvaigždes.

Mes penki sėdėjome naktį šalia mūšio lauko, surėmę nugaras į griuvėsiuose išlikusą mūro sieną, kažkada tikrą meno kūrinį ant kurio šie žodžiai ir yra išraižyti,  gedėjome ir gėrėme vyną, tikėdamiesi bent juo nuplauti laidotuvių laužų tvaiką nuo savo širdžių.

Pamenu, jog buvau bededąs į gestantį laužą malkas, kai nežinia iš kur pasirodė storas, plikagalvis senelis. Jis ėjo link mūsų pavasario delčios nušviestu, dulkėtu taku. Basas ir nešinas didžiuliu maišu.

Pakvietėme senį prisidėti prie mūsų liūdnos puotos - pailsėti prie laužo, išgerti vyno. Jam prisėdus paklausėme kas jis ir iš kur ir senelis linksmu balsu atsakė. Atsakė jis ir į daugybę kitų klausimų, deja atsakymai, tada atrodę tokie paprasti ir aiškūs, jau kitą rytą visiškai išgaravo iš mūsų galvų.

Kai vakarojant pašonėję susikaupė nemenka butelių krūva ir lengvas svaigulys virto linksma beprotybe mūsų svečias pakilo ir it šešėlis nuslinko ties laužo skleidžiamos šviesos riba augančių medžių. Pravėręs savo maišą, kuris staiga sujudo tarsi būtų pilnas žiurkių, jis pradėjo semti lauk pelenus ir barstyti jais vaiduokliškas šakas. Ir kiekvieną kartą, kai senis išmesdavo į orą saują pilkų dulkių, žinojome - tai mūsų sudegintų karių pelenai. Ir kaskart atrodydavo, jog matome, kaip į mus negyvomis akimis žvelgia mirusiųjų šešėliai. Blyškūs ir išskydę, jie lėtai nusklędavo link medžių viršūnių ir ten lėtai išsisklaidydavo. Stebėdami šį fantastišką reginį vis kilnojome prie savo lūpų juodo it naktis vyno sklidinus puodelius, kol visi tolesni tos nakties  įvykiai visiškai susimaišė su girtomis klejonėmis, tad jų čia nepasakosiu, antraip jie tikrai virstų girtais paistalais.

Kai pabudome buvo jau diena. Apsižvalgę pamatėme, kad vakarykštis mūšio laukas - dabar žaliuojanti pieva, o negyvi medžiai, kurių šakomis kūrenome laužą - nuostabiausiais žiedais žydinčios vyšnios, tyliai kuždančios vėjyje. Ir suklupome mes pakirsti mirtino siaubo sumišusio su dangišku džiaugsmu, nes tame šnabždesyje  išgirdome gerai prisimenamus ir pažįstamus šimtų pasaulį palikusių draugų balsus.