Avys

Trys šimtai ir penkiolika avių bando išlaužti užtvarą. Gan lėtai. Ar jos tingi? Ne, jos avys. Nebūtina skubėti, ir karšta. Be to, avys nenori pabėgti, tik bando kirsti užtvarą. Kas jų laukia? Žalia, rasos lašelių pamylėta šviežut šviežutėlė žolė. Taigi, kvapas vilioja, vaizdas intriguoja. Smalsumas toks maksimalus, kad prisijungia dar viena avis. Dievulėliau, kokia graži ši avis. Geriau ji nesiglaustų prie tvoros, kailiuką išsimurzins. Juk žadama nulupt šiandien. O gal ji paspruks?
Viena. Dvi. Trys. Keturios. Penkios.
Penki šimtai ir devynios avys bando išlaužti užtvarą. Labai tingiai. Saulė kepina, dvi iš jų tikrai nebebandys. Nors jėgų dar yra. Tolumoje vilioja dobilo lapeliai. Sako, jei jis penkialapis, išsipildys norai. Kaip gerai būtų jį rast. Namas ant jūros kranto greitai būtų parduotas, o tai gera investicija. Nors, jei pasilikt jį sau.. Vaikai augtų beveik rojuje. Tačiau, negarantuota ateitis. Reikia parduoti.
Du tūkstančiai trečia, du tūkstančiai ketvirta. Avys guli ant žolės ir galvoja, kaip gera būtų kirsti užtvarą. Ten laisvė, individualumas. Kiekvienai sava gėlė, akmenėlis.
Vyras, gerokai peržengęs keturiasdešimtmetį, atsistoja iš lovos ir atidaro langą, įkvepia gryno oro. Ir greit užmiega. Avių banda padaro tą patį.