{*Vibr* – *Vibr*} Bjauriai Niūrus Atominės Ledos Dialektas {*Pur* – *Pur*}

P. A. M. I. Š. K.: Kokių dar gėdingų idėjų prisigraibė iš oro pomėgiu kuriantis teroristas-vaikų-pornogrāfas?


((Ar žinote, kokia didžiausia poblema kamuoja postmodernistinę visuomenę, paremtą trumpalaikėmis vertybėmis? Nerasi nė lašelio meilės, nors visi komentarų papildymai, aliuzijos į klasikos citatas ir kita kultūrinė ekvilibristika skirta tik šiai temai. Protinės pratybos sugeba pagimdyti siaubingas pabaisas (nebijokite, aš pasistengsiu išvengti dar vieno banalaus sulyginimo), kurios nesugeba sušildyti nei dvasios, nei kūno. Tai kokio velnio mes mylime pyzdas iš tikros mėsos!?))



Mokyklos kiemas. Šviesiaplaukė mergina pasilenkus prie gėlių. Akiniuotas vaikinas atokiau už krūmų. Šviesiaplaukė mergina smulkaus sudėjimo. Šviesiaplaukė mergina uosto gėles ir džiugiai šypsosi.

Ilgaplaukis vaikinas su Juodaplauke mergina prieina prie krūmų.
Ilgaplaukis: Kodėl tu vaidini persekiotoją, Tautvi?
Tautvydas: Kaip įžūlu! Aš nevaidinu, aš tikrai esu persekiotojas!
Juodaplaukė: Argi tai nebaisiau!?
Ilgaplaukis (žiūrėdamas į šviesiaplaukę merginą): Hm? Argi tai ne studentė iš užsienio...
Tautvydas (rausdamas): Aha... Alisa Hartman. Nuostabaus grožio mergina žavisi gėlėmis... mielas vaizdelis, išties. Aš girdėjau, ji nemoka kalbėti lietuviškai, taigi ji neturi daug draugų.
Ilgaplaukis: Ak, taip? Gerai! Aš būsiu pirmasis! Aš, Titas Parazitas, visos Lietuvos merginų medžiojimo čempionato lengvasvorių kategorijos antravietininkas!
Juodaplaukė: Lengvasvorių kas?
Titas P. prieina prie šviesiaplaukės merginos.
Juodaplaukė: Na, palauksim ir pamatysim įdomų reginį.
Tautvydas: Hm?
Titas P. (Šviesiaplaukei merginai): Sveikutėle!
Juodaplaukė: Tiesą pasakius, ji šiek tiek moka kalbėti lietuviškai. Bet ji vis tiek neturi draugų.
Tautvydas: Tikrai? Kodėl?
Titas P. ir Šviesiaplaukė mergina kalbasi šypsodamiesi.
Juodaplaukė: Žmonės kalba, kad jos senelis, kuris mokė ją kalbėti lietuviškai, treniravo jūrų pėstininkus.
Tautvydas: Hm...
Titas P. pasimetęs, o Šviesiaplaukė vis dar šypsosi.
Juodaplaukė: Taigi jos kalbėjimo maniera truputį keistoka. Todėl ji ir neturi draugų. Tikriausiai būtų neprošal tai įsiminti.
Tautvydas: Aha...
Titas P. su pasibaisėjimu traukiasi atgal nuo Šviesiaplaukės merginos, o Šviesiaplaukė mergina kalba meiliai šypsodamasi.
Titas P. (nešdamas kudašių): Uvaaaa!! Tai pasibaisėtina!!
Juodaplaukė: Visad viskas baigiasi šitaip.
Tautvydas: Aišku.
Titas P. (maskatuodamas rankomis kaip koks mašalas): Ji atrodo kaip mažas velniūkštis, bet ji yra tikras velnias!!
Juodaplaukė: Manau, kad tai mažas skirtumas.
Tautvydas: Gerai! Eisiu aš!
Titas P. (atsitūpęs ir verkdamas, jį glosto Juodaplaukė): Sustok... Tu rizikuoji būti traumatizuotas dar šiurkštesniais žodžiais nei aš!
Tautvydas: Alisa Hartman! (Alisa atsuka savo subinę į priešingą pusę.) Aš žinau, kad mano prašymas skubotas, bet ar būsi mano mergina? (Išraudęs.) Tu man patinki! Prašau būk mano mergina!
Alisa H. (susijaudinusi varto knygutę): Pasakyk savo sukruštą vardą prieš spjaudydamas šūdą iš savo supistos burnos! Argi Mamytė ar Tėvelis to tavęs nemokė?
Tautvydas: M-mano vardas y-y...
Alisa H. (meiliai šypsodamasi): Tu geriau atsikrušk save, kol aš neatpisau tau galvos ir nenuleidau šūdo žemyn kaklu!
Tautvydas: Mano vardas yra Tautvydas Gaktus!
Alisa H. (džiaugsmingai): Tai tau visai netinka! Nuo dabar tu būsi Padugnė, žemiausias iš visų gyvūnų ant Žemės paviršiaus!
Tautvydas (pusiau žliumbdamas): T... Taip, sere! (Sau.) Aš įsitikinęs, kad ji man davė pravardę...
Alisa H. (valiūkiškai primerkdama akį): Dabar tu man aprodysi sienamiestį. Jeigu tu atsisakysi, aš surinksiu visą varlių mėšlą ir sugrūsiu tau į subinę!
Tautvydas (tempiamas už rankos): Taip, sere! (Sau.) Bet man dar nepasibaigė pamokos...
Titas P. (palydėdamas akimis): Kas per velnias? Kas ką tik nutiko?
Juodaplaukė: Varge, varge... Aš kažkodėl žinau, kaip tu jautiesi.
Titas P.: Ar aš ką tik nukritau į trečią vietą?
Juodaplaukė: Ar tu jaudiniesi tik dėl to?

SenaMiesty.
Alisa H. (švelniu balsu): Ak! Ar norėtum ledų? Kokių norėtum? Šokoladinių ar vanilinių? Gerai, šokoladinių... (Alisa skaito iš knygelės. Nueina prie ledų vėžimėlio. Sugrįždama už savęs palieka tris šokiruotas merginas.) Aš nežinojau, kad jie prikrauna į kūgį tiek daug šūdo!
Tautvydas atsiprašo šokiruotų merginų ir nutempia Alisą ant suoliuko parke.
Tautvydas (sau): Jeigu ji taip ir toliau, visi mūsų pradės nekęsti... Ką man daryti? Kažką reikia padaryti!
Alisa H. (pusiau niūniuodama): Aš manau, mes pagaliau kažką suradome, tai yra tai, kad tu mane linksmini. Nachui, tu man patinki! Tu gali ateiti į mano namus ir iškrušti mano seserį!
Tautvydas: Taip, sere! (Sau.) Ji išreiškia padėką, atrodo... (Alisai.) Alisa, ar ta užrašų knygutė svarbi?
Alisa H. (svajingai ir su pagarba): Taip. Tai svarbi dovana, kurią man davė senelis...
Tautvydas (sau): Hm? Kai nori, ji gali kalbėti normaliai.

Prieina du vyrukai.
1V: Žiūrėk, brolau! Graži blondinė visai viena šioje rajono dalyje.
2V: O, taip taip. Man atrodo, būti visai vienai šioje rajono dalyje yra pavojinga. Kodėl tau neatėjus ir nepažaidus su mumis?
1V: Jis duos tau pinigų, jeigu leisi jam paminkyt savo papus.
2V: Užsikimšk, Vincai!
Tautvydas (sudirgusiu tonu): Prašau mums atleisti. Mes nenorim jokių nemalonumų, taigi...
Alisa H.: Kas nutiko? Ar jūsų Mamytė ar Tėvelis nerodė jums meilės, kai buvot vaikai? Ar nori mirti su įstrigusia jūrų karvės galva subinėj, tu išgama? O gal tu nori, kad aš tau nuraučiau kiaušius, kad negalėtum užteršti likusio pasaulio?
Tautvydas (sau): Tai blogai, Alisa! Negerai, Alisa! Aš apsimesiu, kad aš sakau šiuos žodžius ir mirsiu dėl tavęs, Alisa!
Alisa H. (karštai maniakiškai šypsodamasi): Jūs nesijuoksit, o verksit! Ar jūs išsigandot? Kas nutiko, viščiukai? Ar jūsų kiaušiai susitraukė?
1-2V: Ką? Tu sumautas vaikigali!

Per šį sakinį skaitytojas užuodžia aštrius smegenų daužymo kvapus ir išgirsta vakarojantį dangų.

Tautvydas (prasimerkdamas, minkštai gulėdamas ant nugaros ir be akinių): Eh... Kas nut...? Ai, jo. Mane partrenkė ir aš apalpau. (Tautvydas pastebi Alisą; jos milžiniški iš krūtinės per aptemptą mokyklinį švarkelį iššokę speniai bado jam akis.)
Alisa H. (apsiašarojusiomis akimis, spausdama Tautvydo galvą prie krūtinės): Ar tu sukruštai mirsi? Ar tu žadi sukruštai numirti ant mano rankų?
Tautvydas (neatitraukdamas akių nuo minkštų ataugų su aptemptu mokykliniu švarkeliu): Ah! Ačiū dievulėliau, jog tau viskas gerai, Alisa...
Alisa H. (šypsodamasi, braukdama ašarą nuo kairės primerktos blakstienos): Tau... Tau negalima sukruštai mirti be mano leidimo!
Tautvydas: Taip, Alisa... (Tautvydas susijaudinęs greitai atsisėda, Alisa nustemba.) Jau vėsoka. Atsiprašau, jog tave priverčiau taip ilgai laukti...
Alisa H. (apkabina Tautvydą iš nugaros, kalba prisimerkus, šiek tiek paraudus): Man viskas gerai. Galbūt tu pasiglemžei mano sielą, bet tavo subinė yra mano! (Spausdama stipriau.)
Tautvydas (sutrikęs, jausdamas trukčiojančią dešinę patinusią akį): Alisa... Aš laimingas, bet... Galbūt tu turėtum žinoti, kad suprasti, ką tu sakai, yra truputį sudėtinga... Che.. Che..

Krūmuose sulaužytais kaulais guli du vyrukai. 1V panašus į snarglio vyniotinį; 2V guli ant veido, su nusmauktom kelnėm ir kaštono šaka analinėje angoje.

Tautvydas: Aš apgailestauju dėl tavo senelio, bet toks kalbėjimo būdas visiškai tau nepritinka... Aš nuoširdžiai manau, jog būtų miela, jeigu kalbėtum normaliai.
Alisa H. (priglausdama veidą, žiūrėdama Tautvydui į akis): Gerai, Tautvydai... Aš pasistengsiu.
Tautvydas: Tuom aš džiaugiuo- ...
Alisa H. (užsimerkus įkiša liežuvį Tautvydui į burną, Tautvydas stebi ją atsimerkęs): Tu man labai patinki;-O. (Alisa pargriauna Tautvydą ant nugaros.) Tu mane apsaugojai, todėl aš tave sušildysiu. (Apsižergusi Tautvydą.) Alisai patinka Tautvydas ir Tautvydui patinka Alisa. (Alisa nusirengia mokyklinį švarkelį.) Taigi tai normalu. (Matosi pražergtas sudrėkęs Alisos tarpukojis.) Tu buvai sužeistas, taigi bus geriau, jeigu pagulėsi. Alisa tave sušildys... Gerai...? ((Alisa masažuoja Tautvydo (E... Eii!) varpą švelniomis glamonėmis per kelnes.)) Ah... Jis darosi vis didesnis... Aš esu patenkinta!
Tautvydas (persigandęs, pražiota burna ir baisiomis akimis): Alisa... Ar tai tikrai gerai?
Alisa H. (linksmu veidu, įtrindama ant varpos prilipusį pirminės spermos burbuliuką): Taip. Aš noriu pasijausti tartum viena su tavimi... (Alisa nusiplėšia kelnaites.) Tautvydai, padarykim tai! (Alisa iškvepia orą iš plaučių, tarsi paleisdama karštą dūmą į vėsią naktį.) AH... HAAA!! Taip Gera!!
Tautvydas (prasižiojęs, užsimerkęs ir kaip beprotis rėkdamas): Alisa...! Tu Tokia Šilta! (Alisa kilnoja savo purslais besitąškančią makštį, į kurią įverta Tautvydo varpa pulsuoja ir virpa iš džiaugsmo.) Alisa...! Alisa...!
Alisa H. (kairės rankos nagais kibdamasi į Tautvydo dešinįjį petį, dūsaudama į šaltą vakarą, išsiplėtusiomis lėliukėmis): O tu tikrai kietas, Tautvydai!
Tautvydas padrąsintas griebia už Alisos didelių krūtų, kurias vis dar dengia balti marškiniai.
Alisa H.: AH... AAAH! (Alisa atsisega baltus lengvus marškinius, nusimeta liemenėlę ir prilaikydama savo kairę sultingą krūtį): Viskas gerai... Gali jas liesti...
Tautvydas (AAAA!!) pilnai ištiesęs rankas, minko Alisos (AHH... AHH!!) minkštas krūtis ir prisijungia prie judėjimo siaurame plyšyje.
Alisa H. (kaire ranka pasirėmus į savo kairį užpakalio pusrutulį, iš spenių ir makšties trykštančiu baltu pienu, besiplaikstančiais plaukais, išsižiojus): Gera...! LABAI Gera!! (Alisos nebelaikomos abrikosinės krūtys, judant auštyn-žemyn, pradeda šokinėti netaisyklingu ritmu, ir ji inkščia kaip kalytė.)
Tautvydas: Alisa... Aš tuoj...
Alisa H. (primerkus dešinę akį, kietais speniais, varvančiom seilėm, klykia): YYYYJAAH! Aš taip pat taip tuoj užbaigsiu!!
Tautvydas: Einu!!
Alisa H.: Aš taip pat!! ŪŪVAAAA!!
Abu iššauna, Baltumas vainikuoja aktą, kažkur dūžta mašina, ir etiopas-autorius eina pasiimt spurgą, ir jis nežino kodėl. Tupinti Alisa (AAAH!! HAAAAAA!!), tikrai mergaitiškai susigėdusi, po žvaigždėtu vakaro dangumi ir plikais parko medžiais, prie kūno prilipusia peršlapusia puspilkių marškinių rankove, nusivalo iš burnos nutįsųsią riebia seilę.

{732x Fast Forward per erotinę pseudo-scenarinę prozą į Kitos Dienos rytą. }

Mokykla. Koridorius pertraukos metu.
Tautvydas: Jūs, Asilai! Traukitės iš Kelio! (Visi koridoriuje buvę mokiniai atkreipia savo švietimo sistemos atbukintus žvilgsnius.) Judinkitės! (Akiniuotas bičas, niūriu žvilgsniu, atloštais atgal pečiais, kaire ranka pridengdamas Šviesiaplaukę užsienietę, toliau piktai rėkia.) Traukitės iš kelio, jei nenorit, kad išspardyčiau jūsų sušiktas subines!!

Pora merginų šnabšdasi, kreivai, bet su susižavėjimu, stebėdamos šį reginį.
1M: Ei, ar tu žinojai, kad Tautvydas toks pašėlęs?
2M: Jis panašus į jos riterį!
1M: Aš ir noriu vieno!

Alisa Hartman (sau): Na, jeigu tai Tautvydas, galiu nesibaiminti ir pristatyti jį savo seneliui;].

Juodaplaukė (sukryžiavusi rankas): Jai pavyko paversti jį į tikrą vyrą vos per keletą dienų. Kokia aistringa Moteris, ta Hartman!
Titas P. (su iškritusiu žandikauliu): Neįtikėtina! Aš negaliu tuo patikėti!

Atskiras Tuščias Fonas.
Titas P. (plačiai prasižergęs, iš nevilties delnus grūsdamas į akiduobes): Ar dabar aš tapau tik vidutiniškas ketvirtos rūšies mergišius? Kas iš viso rašo tokius gūsingus skraidančius dialoginius bezdalus ir denatūruotus metatekstinius kliedesius?
Juodaplaukė (parėmus smakrą ir suglaudus kelius): Tokia karvė kaip aš nežinotų...



N-16. 2 A. M. Scherzāndo per Nuda verba tartum „laimės lazda“ utilizuojant vėžinius PK ramus.

_{Išgelbėk pasaulį nuo visų keiksmų, ligų, skurdo, karo ir sukrušto humoro liekanų! Paspausk „Ctrl+Shift+Delete“ jau šiandien!! Ar girdi, kaip aš šypsaus? }_

_{Parašyta: Velniai žino kada! Garuojančio šūdo baloje, su šortais, kai snigo vasarą, asilams besikrušant ant televizoriaus, klausant degradų per šūdų ir ferjerverkų MTV, aš nesu laimingas, kai klausau operą apie genetinę dykynę. }_