...

Vakaras...
Kambarys, iš kurio jau seniai noriu ištrūkti...
Bėgti toli toli, kad negirdėčiau tų prakeiktų žingsnių...
Žingsnių, kuriuos tyloje išgirdus užgniaužia kvapą...
Žingsnių, kurie reiškia tiek mažai, bet kartu ir daug...
Pavargau...
Pavargau mylėt, nekęst...
Noriu viską pamiršti,
Juk tai nesunku?!
Juk tu greit mane pamiršai!!
pamiršai viską!!
Spjovei ir išėjai...
Palikdamas daugiau skausmo nei sugebėtum...
Net neatsisukai..
Liko tik žingsniai,
Kurie manęs nepaliks dar ilgai...
O galbūt ir visą gyvenimą!!
Ir už ką?
Todėl, kad tave besąlygiškai mylėjau?
Ar už tai to nusipelniau...??
Jaučiu pagiežą ir troškimą keršyti..
Galiu?
tavęs nieks neklaus..
Tu dar sužinosi kas aš esu!!!
Tu dar suprasi, kad aš ne tokia kaip visos
Nekęsi manęs labiau už rytinį šurmulį...
Bijosi labiau nei mirties!!!
Dink iš mano širdies ir gyvenimo
Dink ir pasiimk žingsnius!!!
Jų man nereikia kaip ir prisilietimų,
Be kurių seniau savęs neišsivaizdavau..
Už tai dabar nekenčiu savęs!!!
žinai ko noriu?
Mirties..
Ir tavo sielos klaidžiojimo kažkur anapusiniame pasaulyje...
Ties riba...