#Dogmatiškos Išminties Autoportretas # Regint Haliucinacijas # Ant Atominio Kryžiaus#

Aut Caesar, aut nihil!





Nevykėliai yra laimėtojai, šventieji yra nusidėjeliai. Angelai danguje nuolat krenta ir krenta. Dievas nėra atleidėjas, jis reikalauja, ir jūs nusileidžiat. Demonai pragare kviečia ir kviečia mane.

Per naktį viskas nusiplaus, visi dienos siaubai. Ir mažas angelas ant mano peties bandys praleisti laiką naudingai. Ir mano maža mergytė, kurią aš išprievartavau, nužudžiau ir vėl išprievartavau, miega saldžiai lovytėj. Aš esu laimingas, bet norėčiau būt negyvas. Ir mažas angelas ant mano peties nuveda mane prie stalo su velniu pažaist pokerį.

Jokios rožės be spyglio, aš esu miręs prieš gimimą. Pasaulis yra pilnas nieko, taigi meldžiuosi ir meldžiuosi žodžiais, kurie reiškia nieką. Tai, kas slypi toliau manęs, Horo akyje, yra naujas šventas eonas, kuriam aš paklūstu ir paklūsiu.

Atidarysiu katalikų tribuliacijos laidotuvių karstą.

Niūrūs apmirę apaštalai per prostitučių išvakares valgo paskutinę šaltą vakarienę. Nekalto gimimo sūnus, šventieji su kraujuotom rankom, prisikėlę lavonai. Trys šiknaskylės protingumo vyrai, bereikšmis ėriukų skaičiavimas, paradoksas, vadinamas ortodoksu.

Puolusio angelo kilimui – Aleliuja! Gyvatės įkandimui Edeno soduose – Aleliuja! Paskutiniam iš keturiųjų raitelininkų – Aleliuja! Nirštančiai Kaino neapykantai – Aleliuja!

Aš esu niekas, visų apleistas ir be vilties. Aš skęstu, bet pirmagimis taip pat tai darė. Aš permirkęs skystoje ugnyje, ir kai užpildysiu baltas skyles, išlaisvinsiu dvasią. Išorėje visuomet šalta, ir viduje taip pat stingdo, todėl į ugnį aš lėkiu. Trumpiausias kelias iš baltumo yra išsimaudymas naktyje. Mano tikėjimas yra tamsos šviesa. Aš stoviu vietoj, bet pasaulis sukasi aplink saulę. Aš skrendu su kojom vis dar ant žemės. Aš meldžiuosi šiame pasaulyje, jis valgo mane, ir aš darysiu tą patį.

Aš noriu visiems sutraiškyti kaulus, nes neturiu nieko geresnio ką veikti. Aš manau, kad pasaulis yra per mažas man ir jums. Aš visąlaik mokausi iš istorijos, kad prisiminčiau padaryti tas pačias klaidas vėl ir vėl. Aš kasu su plikomis rankomis ar su sidabriniu šaukšteliu, bet niekada nekeičiu meisterplano. Dievo fizionomija violetiškai juodame danguje, kuris pilnas angelų hologramų. Vilniaus televizijos bokštas dega iki pamatų, mano 17 minučių jame atrodo tartum visi pragyventi 17 metų. Laikui bėgant, aš lėtai pūnu. Tai nutinka čia ir dabar ir visur.

Negali būti šalčiau, kai nebėra saulės, nebėra šviesos. Tai daro mane netgi dar labiau stipresnį, pakelia mano valią kovoti. Tiek daug nepabaigta. Viską reikia suspėti. Jokia moralė man neaiškina šito, nėra jokio klaidingo ar teisingo. Viskas, ką aš darau. Viskas, ką aš sakau. Viskas, dėl ko aš gyvenu. Tai mano vienintelis kelias. Nėra jokio tikslo laukti, kai nėra kur ar kada. Ištaškau viską į gabalus ir statau dar kartą. Pradedu viską iš naujo, kad susitikčiau viršūnėj su savo draugais.

Aš esu įsimylėjęs einančius į viršų aplinkeliu. Čia šalta, bet aš neklystu. Išdidus kaip Marijos sūnus, aš einu savo taku. Ir aš išnyksiu naktyje ir iš baimės, medžiodamas su kardu ir ietim. Aš esu karalius Lyras, turintis meilės romaną su savimi. Aš valdau, jeigu jūs sekat. Aš spjaudau, jeigu jūs praryjat. Man velnias išdalijo kortas, bet niekas ant jų nepastatyta. Ko vertos galūnės, kai jos pradeda drebėti? Pikų karalius parlamente, nušiuręs baltas Čirvas už prezidentą, triumfo kortos rankoje, bet vis vien niekas ant jų nepastatyta.

Kol likusieji jūsų miega saugiai ir ramiai, aš bėgu, aš skrendu. Lipu lubomis, kai sienos krenta ant manęs. Aš tas, kurį reikia kaltinti dėl visko. Aš esu Dievo pakaitalas, pašvęstos mūzos, eikit jūs nachui! Tai mano nevykęs pasiteisinimas viskam, ką aš naudojau ir, po to, pernaudojau. Viskas, dėl ko aš gyvenu yra mano dangaus aukštis. Aš būsiu ten, kai saulė nusileis. Naktyje nuvytusios erškėtrožės bus mano vainikas. Kitos dienos violetinis rūkas ir vėl nuplaus mano nuodėmes.

Nesvarbu, kas aš. Juodoji gulbė ežere ar kiaušių spardytojas, mieganti gražuolė ar apkvaitęs dykūnas. Man trūksta alyvos, kai aš užsikertu, man trūksta medžiagos, kai aš siuvu. Nesvarbu, koks aš. Apsiginklavęs šarvais ar permatomas kaip šilkas, - mane gali sustabdyti kulka, mane gali nusinešti sniego lavina, bet kalkių miltelių neužtenka mano sąžinei. Todėl niekas šiame sukruštame pasaulyje negali man pakenkti, kai aš išjungiu ugnies aliarmą. Atidžiai skaitydamas gyvenimo preskripcijas, aš laikau save vienintele išmintimi. Nesvarbu, kaip aš rašau. Tartum ugniasvaidis ar kaip perdegus lemputė, kaip mažas katinėlis ar kaip pasiutęs šuo. Ar aš vanduo pernodo taurėje, ar aš sunkus kraujas sakraliniam inde?

Su saulės peiliu aš perskiriu dangų ir įeinu tiesai Tarp, ieškoti atsakymų į kiekvieną klausimą, kur galėčiau pamatyt nematomą. Aš pavogiau nakties spalvą, kad dingčiau iš jūsų akiračio. Aš esu orakulas, sekit mane, jei išdrįsit! Aš skaičiuoju žvaigždes savo rankose ir siekiu tapti stiprus, kad galėčiau matyti jas žibant man paliepus. Sekit mane, jei išdrįsit!

Aš lipu į debesis, plika ranka liečiu švelnų dangų. Aš stoviu nuogas Edeno soduose, žiūriu kvailai į save, bandau paliesti savo šaltą odą. Pradedu kraujuoti, - tai ne Edeno sodai! Mano Blogis yra tyras kaip nekaltybė. Mano Blogis yra tyras kaip meilė. Sužadinti troškimai šnabšda tamsoje, kad būčiau pasirengęs palikti realybę ir nubusti gyvenimo žaidimui.

Bet jeigu aš vaikščiočiau per vandenį, ar žmonės garbintų mane rytojaus dieną? Ar mano vardas pasklistų po tolimus kraštus, jeigu aš suteikčiau žmonėms ir stiprybės, ir sielvarto? Aš žiūriu į savo krištolinį rutulį, kuris sako, jog manyje yra dievas, bet jis paslėptas giliausioje mano baimėje. Aš išeinu iš iliuzijų debesų, ir šįkart juodi debesys mane apgaubia. Sapnas pasibaigia, atnešdamas beprotišką košmarą, kuris stengiasi man visais įmanomais būdais pakenkti. Jūs vadinat mane satanistu, aš vadinu save nihilistu. Aš vystausi per jus, bet jūs man užtrenkiat duris.

Aš esu prikaltas prie atominio kryžiaus. Gėlių kvapas, gracijos aromatas, - jeigu tik galėčiau rasti tokią nuostabią vietą. Vietą, kurios nepažinau, prieš savo mirtį. Rojų virš dangaus. Vėmalų kvapas nukelia mane aukštai, aukštyn ir aukštyn, kur skraido ereliai. Kai aš užsimerkiu, aš aiškiai matau vizijas, kurios šnibšda man į ausis. Skausmo kvapas, mirties kvapas, smarvė, kuri yra paskutinis iškvėpimas. Aš esu prikaltas prie atominio kryžiaus.

Išlupkit mano širdį ir padėkit ant teismo stalo. Perskaitykit mano gyvenimą kraujyje. Aš laukiu, kol atsakysite į mano kančios maldas, ber mirtinoj tyloj aš atrodau tik kaip kurčias. Ašarų potvynių išgraužti takai akyse teka krauju. Štai ir dar vienas rytas tuština mano venas. Pats vienas aš ieškau būdų numirti, kaip Letės upėje nuskęsti. Tušti klyksmai pripildo naują pasaulį, kurio aš taip ilgėjau. Greta manęs – kūnai, valgomi vikšrų, kūnai, deginami ant laužų, amžinai dega. Siautėjančios liepsnos kepina mane leisgyvį taip, kad netenku panašumo į savo ankstesnį identitetą ar kitą žmogų. Bet šešėliai mano galvoje vis dar nešasi pačios ryškiausios kilmės spalvas. Ant atominio kryžiaus mano kūnas suyra į nieką, ir aš tampu oras, kuriuo jūs kvėpuojat. Leiskite sau pamiršti apie mane trumpam, ir aš galiu lažintis, kad manęs niekad nebeprisiminsit...

Aš nukeliavau savo keliu. Nemačiau nė vieno žmogaus, nes tai buvo mano įsivaizduotas kelias, kurio galutinis tikslas buvo tik mano vieno akims. Ir aplinkui aš mačiau dalykus, kuriuos myliu. Dalykus, sukurtus mano širdyje, giliai manyje. Šventovės, kurias praėjau, buvo mano šventovės ir karalienė, kuri mane pasveikino, buvo mano karalienė. Mano kelionė pasibaigė, ir aš buvau apsuptas pačių gražiausių gėlių, kol stovėjau priešais savo karalystę, kurią valdysiu visą ateinantį laiką. Kylant ryto aušrai, kurios spinduliai nusidriekė per mano svajonių šalį, papuošdama auksinius medžių lapus rasos lašais ir atnešdama man amžiną šviesą, aš pagalvojau: „Gyvenimą verta gyventi tik būnant karalium ant atominio kryžiaus... “





xx: x2 A. M.